Pateikti Trečiadienis, 23 gruodžio, 2009 dienos įrašai.


Per „Zohar“ – Begalybės pasaulio linijos link

Zohar

Knygoje „Zohar“ kalbama apie mūsų vidines savybes. Juk kabalą vadiname vidine Toros dalimi.
Ir jeigu mums atrodo, kad pasaulis vystosi ir plečiasi, tai yra neteisinga. Būtent egoizmas vilioja mus išsisklaidyti erdvėje.
Tačiau tai priešinga teisingai koncentracijai, priešinga dvasinei šakniai. Juk šaknis – tai plona linija (kav dak), kuri persmelkia visą realybę pačioje jos gelmėje.
Todėl turiu susitelkti savo viduje, savo norų ir savybių viduje, ir atskleisti juose labiau vidinę pakopą.
Iš kabalos mokslo žinome, kad visas mūsų pakilimas aukštyn susideda iš to, kad kaskart pereiname į vis labiau viduje esantį parcufą.
Iš pradžių vyksta gimimas (ibur) – parcufe NEHI (necach, hod, jesod), po to jame susidaro jo vidinis parcufas CHAGAT (chesed, gvura, tiferet) – žindymo stadija (jenika), o po to susikuria dar giliau viduje esantis parcufas CHABAD (chochma, bina, daat) – brendimo stadija (mochin).
Pabaigiau vieną parcufą – vieną iš 125 pakopų, vedančių visiško išsitaisymo link. Kas toliau?
Toliau prasideda kitas parcufas, nauja išsitaisymo pakopa, tarsi kitas aukštas, ji taip pat susidedantis iš trijų stadijų – gimimas, žindymas, brendimas.
Taip mes vis labiau einame į vidų, kol pasiekiame Begalybės pasaulio liniją. Iš jos mes visi maitinamės.
Todėl ieškoti visada reikia giliai savyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

„Zohar“ padeda mums augti“

„Knyga „Zohar“ – vedlys į dvasinį pasaulį“

Komentarų nėra

Penkios minutės apie kabalą (09-12-16)

Pamokos

Kasdienės pamokos fragmentas:

https://www.youtube.com/watch?v=9kbZ-FKX1UQ

Visa pamoka:

09-12-16 d. rytinė pamoka (1 dalis)

09-12-16 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Komentarų nėra

Manyje – milijardai metų prieš mūsų erą

Realybės suvokimas

Klausimas: Visa, ką kabalos mokslas kalba apie realybės suvokimą, Kūrėjo paslėptį ir atskleidimą, – labai subjektyvu: esą viskas priklauso nuo manęs, tik pakeisk savo požiūrį – ir pajusi kitokią realybę…
Kur gi stabilumas, objektyvumas, nepriklausomumas nuo mano tyrinėjimo? Visa tai atrodo labai subjektyvu, besikeičią kartu su manimi.
Atsakymas: Mūsų egzistencijos, pasaulio jutimo bei suvokimo nestabilumas bei reliatyvumas – nemalonus jausmas, bet jis teisingas ir verčia mus siekti tikro ir amžino pamato.
Nuo pat pradžių esu pasaulyje, kur viskas subjektyvu. Kažkada manėme, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo to, ar yra jame žmonės, mūsų planeta, ar ne.
Buvome įsitikinę, kad dar iki susiformuojant Žemės rutuliui (tarkim, prieš penkis milijardus metų), mūsų Visata egzistavo ir vystėsi dar 10 milijardų metų.
Kas mums tai pasakė? Žmogus. Kada? Šiandien. Kaip jis gali kalbėti apie tai, kas buvo anksčiau? Tiesiog jam taip atrodo jo jutimo organuose, kurie padalija jo pojūčius, apibrėždami juos „laike“.
Savo jutimo organuose tam tikrą pojūtį įvertinu kaip „laiką“, pavadinu jį „milijardu metų“ arba „sekunde“ bei priskiriu jam ir kitus poveikius.
Taip manyje iš skirtingų pojūčių susiformuoja daugiaplaniai vaizdai – laike, erdvėje, judėjime, pokyčiuose.
Visa tai – mano jutimo organuose. Laiko, erdvės, pasikeitimo, judėjimo samprata – manyje, viskas – mano viduje.
O kas mano išorėje? Nežinau, kas išorėje, nežinau, ar iš viso ten kas nors yra. Nes jaučiu tai tik savyje.
Argi kada nors jautei ką nors savo išorėje, kas nebūtų patekęs į tavo jutimo organus? Ar tai įmanoma?..
Visa erdvė, kurią jaučiu išorėje, – taip pat yra mano viduje. Kaipgi kitaip ją jausčiau?
Kabala skirsto mūsų suvokimo sfirot į vidines ir išorines. Vidinėse mes jaučiame save, o išorinėse – išorinį pasaulį.
Bet visos sfirot yra mano ir manyje. Ištaisymo metu jos visos susijungia, ir žmogus priešais  Kūrėją stoja apibendrintas, vieningas, vienintelis.
Argi galėtum kompiuterio ekrane matyti tai, kas dar į jį neįėjo? Ne. Jeigu gauni iš jo kažkokią informaciją – skaitai tekstą, žiūri video, klausai muzikos – visa tai jame jau yra.
Todėl negalima tvirtinti, kad mūsų pasaulis egzistavo prieš 15 milijardų metų, jeigu  nepriduri, jog kalbama mūsų pojūčių atžvilgiu.
Visas mokslas  – tiesa, tik reikia pridėti mažytę pastabą – „žmogaus jutimo organų atžvilgiu“. Viskas – tiesa, bet tik mano atžvilgiu.
Todėl kabalos moksle Kūrėjas vadinasi „Bo-Re“ – hebrajų kalba tai reiškia „Ateik-Pamatyk“.
Ar atskleidei Jį savyje, pasiekei, pamatei (matymu vadinamas pats aiškiausias iš visų pojūčių)? Tuomet tau Kūrėjas egzistuoja. O jei Jo nepasiekei, neatskleidei ir nepajautei –  dar ne.
Jeigu sakai, kad tik girdėjai apie Jį – tai net ne abstrakcija, o fantazijos, kuriomis tave pripildė „auklėtojai“.
Nes abstrakti forma reiškia, kad aš kažkada kažkokį reiškinį jutau, o dabar jį įsivaizduoju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Komentarų nėra

09-12-23 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 86 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Trečia dalis (Įvadas į knygą „Zohar“, 13 d.)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

09-12-23 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vajišlach“, 99 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra