Gyvūnai neturi vaizduotės

Kabala

Kabalistai vadovaujasi taisykle – nekalbėti apie nieką, išskyrus tai, kas realiai suvokiama. O suvokimas reiškia aukštesnę supratimo pakopą.
Kitaip tariant, kol neįgytas visiškai aiškus supratimas – kol žinios iš pirmųjų devynių sfirų nepereis į malchut, tol tai nevadinama suvokimu.
Bet koks tada vaizduotės ir fantazijos vaidmuo? Kam mums suteiktos šios savybės? Be vaizduotės neįmanoma tobulėti. Mes tai matome ir iš įprasto mokslo.
Tu gali naudotis savo vaizduote, svarbiausia nelaikyti jos tikrove. Tačiau be vaizduotės būsi gyvūnas, o ne žmogus.
Tai, kad žmogus yra aukščiau gyvūnų, kyla iš žmogaus gebėjimo jausti pirmąsias devynias sfiras, fantazuoti, teigti pranokstant savo realių pojūčių ir suvokimo ribas.
Gyvūnai egzistuoja tik malchut viduje, materijos viduje, ir jaučia tik į ją įvilktas formas.
Būtent todėl, kad galime įsivaizduoti abstrakčią formą ir esmę, sugebame vystytis ir vadinamės žmonėmis.
Tačiau mums uždrausta naudoti savo įsivaizduotą žinojimą, kol jis nepereis į mūsų medžiagą kaip į gyvūną!
Čia slypi paradoksas… Tu visada didžiuojiesi, kad esi žmogus, kuris vadovaujasi protu ir yra aukščiau gyvūninio kūno. Tačiau tau negalima juo pasikliauti, kol jis neveikia noro viduje kūno naudai.
Visai kaip dvasiniame parcufe: tu tikrini savo norus po ekranu, o galva tik atlieka išskaičiavimą, ir toliau viskas vyksta pagal medžiagą, galinčią priimti davimo formą.
O visa kita – tai tavo išorėje esantys norai, kurių negali panaudoti, juk tu jų nevaldai.
Iš pradžių prijunk juos prie savęs, priimk į jų vidų visą Šviesą, visa realybė taps vientisa – tada ir naudokis jais. Tai bus tavo išsitaisymas.
O iki tol, abstrakčios formos skatina tave siekti visiško išsitaisymo. Joms padedant, gali susisiekti su aukštesne pakopa – matyti, tikrinti, tačiau negali jomis naudotis praktiškai.
Viso mūsų gyvenimo problema ta, kad tai, ko trokštame, laikome tikrove ir kuriame fantastiškus planus, atitrūkdami nuo materijos.
Kabala pataria abstrakčia forma fantazuoti apie aukštesniąją pakopą, apie ateitį, bet po to dirbti su savimi, kelti save, savo norus, davimo savybę, materiją iki fantazijos lygmens, kad abstrakti forma įsivilktų į materiją, o ne laikyti fantaziją tikrove ir nekeisti savęs iki jos lygmens.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis mikroskopas“

„Įsivaizduok tą, nežinia ką“

„Evoliucija tęsiasi“

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>