Pateikti Antradienis, 19 sausio, 2010 dienos įrašai.


Pasaulinis kabalos kongresas

Kongresai, įvykiai

2010 m. sausio 22-24 d. vyks pasaulinis kabalos kongresas.

Kongreso centru bus Roma (Italija). Iš ten bus transliuojamos pamokos ir renginiai visam pasauliui.
Tuo pat metu vyks kongresas Rygoje, kurį organizuoja Baltijos šalių kabalistai. Į jį registruotis galite čia.

https://www.youtube.com/watch?v=1b5XQdMORIw

Komentarų nėra

Maistas sielai

Dvasinis darbas

Klausimas: Skaitant „Zohar“ man nepavyksta susisieti su medžiaga. Ką daryti? Mes taip laukėme šios ypatingos akimirkos, kai atskleisime knygą „Zohar“, o dabar esame nusivylę.
Atsakymas: Baal Sulamas rašo, kad žmogaus gyvenime nėra nuostabesnės akimirkos, kai jis visiškai, stipriai nusivilia dėl visko, kas praeita, dėl savo pastangų, matant, kad jam niekas nepadėjo, kad nėra išsigelbėjimo priemonės ir jokios vilties, ir jo jau niekas nelaukia, jeigu viskas bus kaip buvę…
Ir tik tada (ne anksčiau) jis pajunta, kaip skleidžias jame vienintelė viltis ir reikalavimas, kuo dar galėtų pasikliauti Tik Kūrėju. Ir tada jis šaukia: „Išgelbėk!“ – ir pagalba ateina.
„Zohar“ studijavimas nėra paprastas mokymasis, kai mokydamasis įgyju žinių, t. y. tuoj pat gaunu apdovanojimą: „Stengiausi ir gavau“. Čia veikia kitas principas –  „Stengiausi ir radau!“
Tikriausiai tikėjotės, kad atsiversite knygą „Zohar“, ir tučtuojau prasidės kažkokie stebuklai. Tačiau kas gali nutikti pačioje pradžioje?
Mano mokytojas Rabašas pateikdavo pavyzdį apie žmogų, kuris augino žąsį. Šis nusipirkęs žąsytę pradėjo kimšti jai į gerklę lesalą. Prikimšo ir tikrina, ar nepastorėjo žąsis? Nepastorėjo… Jis dar prikimšo jai maisto – o žąsis vis neriebi. Protingi žmonės jam sako: „Juk turi laukti mėnesį ar du, kad kažką pajaustum! O kol kas tu tik kimšk jai daugiau maisto, kol ji nevirs didele, riebia žąsimi.“
Lygiai taip pat auga vaikas – kiek mums reikia pasistengti, kol jis atsistos, ims vaikščioti, taps stiprus.
Taip pat auga ir mūsų siela. Kai žvelgiu į savo sielą, į tašką širdyje, ir laukiu, kol užaugs, turiu vertinti jį kaip kūdikį manyje, kuris ką tik pradėjo vystytis.
Ir reiks laiko, kol iš šio lašo išaugs siela.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kad nesustotum kelyje“

„Kaip augama dvasiniame pasaulyje“

„Prašykite ir išsipildys“

2 komentarai

Vienintelė, bet be galo sunki sąlyga

Dvasinis darbas, Laidavimas, Šventės

Egipto vergijos istorija byloja apie dvasinį kelią, kurį keliauja  kabalistų grupės.
Mes lyg ir pasiruošę išeiti iš Egipto į laisvę (iš egoizmo į davimo savybę), bet tai taip sunku – mes pergyvename ir „septynerius bado metus“, ir „egiptietiškas bausmes“, kad  pajustume faraoną (blogąją egoizmo valdžią), slypintį kiekvieno viduje.
Kenčiu baisią vidinę kovą, juk kažkuri mano dalis sutinka išeiti iš Egipto (palikti egoizmą), bet vis tik aš nepasiruošęs bėgti.
Pabėgimas (Pesacho naktis) iš Egipto įvyksta netikėtai, tamsoje, skubant, iš baimės, dėl postūmio iš aukščiau – kai pajuntu jėgą, stumiančią mane pirmyn, davimo savybės link.
Tuomet būnu pasiruošęs bėgti į tamsą (taip jaučiama davimo savybė). Bet Kūrėjas išveda mane į laisvę ilgu keliu, apsuptą Faraono šalininkų iš „saviškių“ tarpo (erev rav).
Gal aš jau atitrūkau nuo  „faraono kariuomenių“, tikrųjų egoistinių norų, bet su manimi pasiliko „gausi minia“ norinčiųjų maitintis iš dviejų lėkščių – tų, kurie likdami egoistiški, jaučia malonumą  priklausydami Kūrėjui, neva dvasiniam pasauliui.
Šie norai laiko mus tremtyje ir neleidžia ištrūkti. O kai mes visgi bėgame, jie sugeba prisijungti prie mūsų, nes turi ryšį su Kūrėju.
Jie vadinami „gausiais“, nes metasi iš karto į abi puses ir nori valgyti nuo dviejų stalų vienu metu – tikėdamiesi gero gyvenimo šiame ir būsimame gyvenime. Jie ir tempia mus atgalios.
Kiekviename iš mūsų yra tokių norų ir ketinimų. Ir kai ateiname prie Galinės jūros, nebūname pasiruošę į ją šokti. Yra vienintelė ypatinga jėga, galinti padėti tai atlikti, nes ši jūra atrodo tiesiog kaip mirtis.
O kai pagaliau pasiekiame Sinajaus kalną, ši sąlyga –„susivienyti ir tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi“ –  būna be galo sudėtinga!
Žmogus po visų savo aiškinimųsi ir žingsnių dvasinio pasaulio link suvokia, kad jis nenori vienytis su kitais.
Bet ši sąlyga būtina, ir jam tenka sutikti: „Aš pasiruošęs, bet negaliu“… – „Bet jūs norėtumėte tokio abipusio laidavimo? Kūrėjas garantuos tai, o ne jūs patys! Norite?“
Ir tik kai sutinkame su tuo, iš viršaus gauname jėgų laidavimui – Kūrėjas atsiskleidžia žmoguje, kad suteiktų jam davimo savybę.
Tai labai ilgas ir sudėtingas procesas, ir knyga „Zohar“ ugdo jautrumą mumyse vykstantiems pokyčiams, kad galėtume įsivaizduoti kiekvieną detalę. Kadangi visa tai vyksta tik mano viduje ir niekur daugiau, privalau išmokti atpažinti  ir suprasti šias savybes.
Kuo labiau įprantu prie tokio vidinio matymo, tuo labiau priartėju prie dvasinio suvokimo.

Ištrauka iš 2010-01-14 d. pamokos

Komentarų nėra

10-01-18 d. vakarinė pamoka („Zohar“)

Pamokos

Knyga „Zohar“, skyrius „Bo“, 51 d.

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra