Pateikti Trečiadienis, 20 sausio, 2010 dienos įrašai.


Koks jis – knygos „Zohar“ pasaulis?

Zohar

Kai skaitome „Zohar“, nenoriu teoriškai aiškinti ir painioti žmogaus, kad jis apsigautų, neva kažką supratęs.
Visų šių savybių reikia ieškoti tik savo viduje – kaip mažas vaikas nesupranta, kuo skiriasi vienas dalykas nuo kito, taip ir tu nesupranti, o po to savaime suprasi.
Supratimas čia reiškia suvokimą – tu turi viską pajausti, kad pasakytum: „Aaa, štai dabar matau, gyvenu tame, jaučiu skonį!“ Reikia tik stengtis įsiskverbti į šio paveikslo vidų – ir tada suprasi!
Knyga „Zohar“ teoriškai nestudijuojama, čia nėra ko mokytis – tik įeiti į jį ir sužinoti. Ir tai visiškai taip pat, kaip vaikas pažįsta mūsų pasaulį.
Argi jis žino, kaip turi vystytis? Jis tiesiog ima iš pasaulio viską, kas tik įmanoma, ir taip auga. Ir tu taip vystykis. Tu turi turėti tokias pat mintis ir ketinimus mokydamasis!
Vaikas turi savo kambarį, visokius žaidimus, ji prižiūri motina – tai ir yra jo pasaulis. O tavo pasaulis, kuriame turi vystytis – tai knyga „Zohar“, ir elkis it kūdikis, kuriam reikia atskleisti šį pasaulį.
Vaikas neklausia, apie ką jam reikia galvoti – jis plačiai atveria akis ir burną, ir godžiai siurbia visą informaciją visais savo jutimo organais.
Tai ir vadinama suvokimu – kai iš pradžių jaučiu, o jau po to suprantu tai, ką jaučiau.
Jausdamas jau pradedu suprasti, kaip vieni dalykai susiję su kitais, ir kaip tai veikia mane, ir kas bus, jeigu kažką patrauksiu savęs link – tarsi vaikas, kuris iš savo žaislų mokosi, kas ir kaip veikia.
Taip mums reikia pajausti „Zohar“ – tai vienintelis būdas įeiti į dvasinį pasaulį, kito būdo nėra!
Smegenys čia nieko nepridės, nes tada teks naudoti žemiškąjį šio pasaulio protą ir pateikti materialius pavyzdžius. O tokiu būdu dvasiniame pasaulyje nieko nesuvoksi.

Iš 2010 m. sausio 4 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra

Siela kitoje kompiuterio ekrano pusėje

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Kaip man įsitvirtinti grupėje, jei matau ją tik kompiuterio ekrane?
Atsakymas: Šį savaitgalį organizuojamas pasaulinis kabalistų kongresas, kuris vienu metu vyks dešimtyje skirtingų pasaulio vietų.
Kai kur susirenka šimtai žmonių, kai kur – dešimtys. Bet iš viso visame pasaulyje susirenka tūkstančiai žmonių. Jie trokšta pasijusti kartu! Būtina suprasti, kad susivienyti įmanoma tik sujungus mūsų taškus širdyje.
Pabandysime vienu metu visi kartu dalyvauti pokalbiuose, vaišėse, seminaruose, koncertuose, visuose veiksmuose. Svarbiausia – mintis! Privalau atsiminti, kad esu su tūkstančiais viso pasaulio žmonių, kurie trokšta to paties. Norui ir minčiai nėra atstumo! Tai jėga, sklindanti begaliniu greičiu, ir niekas jos negali sustabdyti. Minties ir noro jėga – pati stipriausia iš visų.
Todėl, jei pasistengsime susivienyti, be jokios abejonės, sukelsime savyje pokyčius. Nuoširdžiai tikiuosi, jog tai įvyks.
Mūsų pasaulinė grupė šiandien turi tiek jėgos, jog pajėgi kiekvienam padėti peršokti sieną ir patekti į dvasinį pasaulį.
Tam turime visas galimybes, tereikia pasistengti. Viskas priklauso nuo pasiryžimo susivienyti ir suvokimo, jog šio ryšio savo jėgomis sukurti neįmanoma!
Tai tokia pati būsena, kokia buvo Sinajaus kalno papėdėje. Mums iškelta sąlyga: susivienyti kaip vienas žmogus su viena širdimi. Bet visiems aišku, jog tai neįmanoma!
Mes stovime, apjuosę Sinajaus kalną (sina – reiškia „neapykanta“). Neapykantos kalnas skiria tave nuo manęs, tave nuo jo, visus mus! Ir yra mūsų taškai širdyje, susirinkę kalno papėdėje ir nieko negalintys padaryti.
Todėl tu reikalauji Kūrėjo atsiskleisti ir dovanoti Torą (Šviesą)! Jei galėtume patys susivienyti, mums nereikėtų Kūrėjo!
Jis sukūrė blogio pradą ir būtent šį blogį tu atskleidi, stovėdamas šio kalno papėdėje. Mes nesugebame susivienyti, nors taip stipriai to trokštame ir suprantame, kad neturime pasirinkimo, ir tai vienintelis mūsų išsigelbėjimas.
Todėl reikalaujame Toros kaip ištaisymo priemonės – tik Aukštesnioji jėga mus suvienys ir pavers vienu bendru dvasiniu indu, surinkdama visas jo atskiras dalis.
Tuomet Kūrėjas atsiskleis kūrinijai. Toros dovanojimas įvyksta, kai Kūrėjas tampa mūsų tarpusavio laidavimo liudytoju, garantu.
Būtent Jis palaiko šį laidavimą, o bendra davimo jėga sujungia mus visus.
O toliau mes jau patys tęsiame mūsų bendro dvasinio indo (kli) kūrimą, leisdamiesi į keturias dešimtis metų trunkantį klaidžiojimą po dykumą…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Įkvėpkite mane dvasingumu“

„Viena diena lyg metai“

„Pirmasis virtualus kabalistinis kongresas“

Komentarų nėra