Programoje „Kabalistai rašo“ su pašnekovu Ben-Sionu Gercu kalbėjomės apie sielą (rusų kalba).

Ar sunku pajausti ir suprasti, kas yra siela? Pasakyta, kad siela – dalis Kūrėjo, dalis davimo savybės.
Kai noras mėgautis įgauna davimo savybę, jis ima veikti kaip duodantysis ir tampa panašus į Kūrėją, tarsi būtų jo dalis.
Kiekvieną kartą, kai  keitiesi, įgauni naują sielą – kitokią!
Kiekviename tavo susiliejimo su Šviesa veiksme gimsta 25 nauji dvasiniai parcufai, t. y. sielos.
Kaip mes dvasiniame pasaulyje identifikuojame save? Būdamas šiame pasaulyje žinau, kad turiu kūną: rankas, kojas, galvą – visa tai, ką šiandieną jaučiu kaip savo ir žinau, kad tai ir esu aš. Žinau, kad tą patį kūną turėsiu ir rytoj, ir poryt – visą tą laiką, kol būsiu gyvas.
O kas dvasingume yra „mano“, kas man lieka iš praeitos būsenos, jeigu kiekvieną kartą gaunu 10 naujų sfirot, naują norų gelmę (avijut), naujas savybes, naują ekraną, naują šviesą?
Kas man lieka, kad galėčiau pasakyti, jog tai ir esu „aš“, vystantis savo dvasingumą? O gal vietoj senosios gimsta nauja siela?
Tikrai taip – kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tai – naujas žmogus.
Dvasiniame gyvenime iš praeities nelieka nieko, kaip kad būna materialiajame gyvenime, – atsinaujina viskas, išskyrus pradinį tašką širdyje.

Iš 2010-02-11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Trečia dalis (Rabašo raštai, 909 straipsnis )

Trečia dalis (Rabašo raštai, 910 straipsnis)

Antra dalis („Mokymas apie 10 sfirot“, 200 d., 1803 psl.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Bealutecha“, 140 d.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Toldot“, 1 d.)

Klausimas: Jūs priimate tik klausimus ir vienas į juos atsakinėjate. Taip prarandate atgalinį ryšį. Kodėl nepriimate ir nepaisote kitų nuomonės, to paties pasaulio matymo kitu kampu?
Atsakymas: Anksčiau dalyvavau diskusijose ir forumuose. Jūsų klausimus skaitau, o ginčytis neturiu nei laiko, nei jėgų. Paprastai tie, kurie ginčijasi, būdami pakankamai nesusipažinę su siūloma medžiaga (šiuo atveju su kabala, o tai reikalauja jėgų, laiko, išsilavinimo), neigia ją, kad pratęstų ginčą. Dažnai griebiasi žodžių akrobatikos, neįrodomų religinių teiginių, to, kad „taip pasakyta“.
Kabala kviečia mąstyti logiškai, pasitelkti faktus, tirti pagal taisyklę: „Tikėk tuo, ką mato tavo akys”, „Tam, ko nepasiekiame, nesuteikiame vardo“. Kalbame tik apie tai, kas akivaizdu.
Po to, kai susipažinsite su kabalos mokslu, suprasite, kad jis labiau nei kuris kitas žinojimas paaiškina žmogaus esmę, jo sukūrimą, vystymosi procesą, pasaulio suvokimą, tikslą ir tai, kaip jį pasiekti – ar priverstinai, ar laisva valia, sąmoningai.
Taip pat susipažinsite su visų tikėjimų, religijų, filosofijų pagrindais ir sužinosite, kodėl žmogus tai sau sukuria.
Po to patys pradėsite jausti jėgas, valdančias mūsų pasaulį, mūsų pasaulio reakcijas ir kokį atgalinį poveikį jos turi šiam Aukščiausiajam valdymui.Visa kūrinija ims atrodyti kaip viena uždara sistema, kuri palaipsniui jums tobulėjant atsiveria su savo dinamika, apimančia visus pasaulius, nuo dvasinės materijos sukūrimo, jos nusileidimo, sugrubimo iki mūsų pasaulio, jo materijos, jos ištaisymo ir grįžimo į kūrimo pradžią. Trumpai tariant, pamatysite viską nuo pradžios iki galo.
Aš priimu jūsų klausimus ir su meile į juos atsakinėju todėl, kad jie padeda ir verčia mane dar paprasčiau pateikti kabalą. Ačiū jums už tai!

Klausimas: Tam, kad sugriaučiau sieną, skiriančią mane nuo dvasinio pasaulio, turiu ją daužyti iš abiejų pusių – ir iš egoistinės, ir iš altruistinės. O gal ją galima sudaužyti iš vienos pusės?
Atsakymas: Šviesa veikia iš dvasinio pasaulio pusės ir atlieka tokius pat veiksmus, kaip ir aš iš savo pusės. Bet jeigu neveiksiu, Šviesa iš aukščiau neateis ir neveiks iš dvasinio pasaulio pusės.
Aš kaip metalo gabalėlis, kuris artėdamas prie sienos, priverčia magnetą, esantį kitoje sienos pusėje, veikti. Taip kartu mes veikiame iš abiejų pusių.
Kūrėjas negali mūsų veikti, jei mes patys nenorime ir nereikalaujame, kad Jis tai padarytų. Antraip, kur mūsų valios laisvė ir kur mes patys?
Jeigu dirba tik Kūrėjas, išeina, kad aš – tik negyvas elementas. Todėl turiu Jį pralenkti ir pats pareikalauti iš Jo atlikti šį veiksmą. Tai reikš, kad viską sprendžiu aš.
Todėl veiksmas vyksta ne iš vienos, o iš abiejų pusių. Nors aš iš savo pusės tik aktyvinu veiksmą, o realizuojasi jis jau iš kitos pusės. Jėga, kuri dirba, veikia ir realizuoja ištaisymą, – kylanti iš Jo.
Pas mane ateina Šviesa ir pakelia mane, perneša per šią sieną – bet tik mano prašymu ir tiek, kiek šis procesas atitinka bendrą sumanymą!
Negaliu veikti pagal savo asmeninę programą ir reikalauti, kad noriu būti suaugęs, jei visa sistema aplinkui nepasistūmėja ištaisymo link. Judėti galiu tik kartu su visa sistema.
Ir nesvarbu – nori jie patys ištaisymo, ar ne! Mano atžvilgiu jie įgauna tokią formą, kuri man būtina.
Mano pasistūmėjimas priklauso tik nuo manęs – visi likusieji jau yra galutinio ištaisymo būsenos.
Bet jie mano atžvilgiu būna ištaisyti ir veikia su manimi kartu tik tiek, kiek aš pats noriu su jais susivienyti ir kartu judėti pirmyn.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paliepus ar pasirinkus“

„Tuštuma – tai laisvės kaina“

„Nenoriu būti lėle!“

Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -36“

„Klausk kabalisto -34“

„Klausk kabalisto -33“

Klausimas: Kokie požymiai rodo mūsų progresą skaitant knygą „Zohar“ ir apskritai kaip žinoti, kad dvasiniame darbe tobulėji?
Atsakymas: Pats akivaizdžiausias ir stipriausias progreso skaitant knygą „Zohar“ požymis – didesnis poreikis būti susijusiam su kitais.
Kitas požymis – aš jaučiu, kad knyga „Zohar“ kažkodėl traukia mane – kartais labiau, kartais mažiau, tačiau bet kuriuo atveju jaučiu, kad man gerai būti kartu su šia knyga, ją skaityti arba jos klausyti.
Jaučiu, kad šioje knygoje slypi jėga, kuri susieja mane su gyvenimu. Ji pasižymi tokiu efektu.
Net jeigu žmogus nesuvokia, nesupranta ir nežino, apie ką kalba knyga „Zohar“, jis vis dėlto jaučia, kad tai knyga, kuri, kaip sako Baal Sulamas straipsnyje „Baigiamajame žodyje knygai „Zohar“, – panaši į virvę, kurią Kūrėjas metė kūriniams čionai, šiame pasaulyje.
Laikydamiesi už šios virvės galo, galėsime pakilti iki Jo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinio tobulėjimo požymiai“

„Pajusti, kad Jis kažkur šalia“

„Stebuklingas vaistas – kabalistų dovana“

Trečia dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Belautecha“, 140 d.)