Pateikti Penktadienis, vasario 26, 2010 dienos įrašai.


Kūrėjo mestas gelbėjimo ratas

Knyga „Zohar“

Klausimas: Kokie požymiai rodo mūsų progresą skaitant knygą „Zohar“ ir apskritai kaip žinoti, kad dvasiniame darbe tobulėji?
Atsakymas: Pats akivaizdžiausias ir stipriausias progreso skaitant knygą „Zohar“ požymis – didesnis poreikis būti susijusiam su kitais.
Kitas požymis – aš jaučiu, kad knyga „Zohar“ kažkodėl traukia mane – kartais labiau, kartais mažiau, tačiau bet kuriuo atveju jaučiu, kad man gerai būti kartu su šia knyga, ją skaityti arba jos klausyti.
Jaučiu, kad šioje knygoje slypi jėga, kuri susieja mane su gyvenimu. Ji pasižymi tokiu efektu.
Net jeigu žmogus nesuvokia, nesupranta ir nežino, apie ką kalba knyga „Zohar“, jis vis dėlto jaučia, kad tai knyga, kuri, kaip sako Baal Sulamas straipsnyje „Baigiamajame žodyje knygai „Zohar“, – panaši į virvę, kurią Kūrėjas metė kūriniams čionai, šiame pasaulyje.
Laikydamiesi už šios virvės galo, galėsime pakilti iki Jo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinio tobulėjimo požymiai“

„Pajusti, kad Jis kažkur šalia“

„Stebuklingas vaistas – kabalistų dovana“

Komentarų nėra

10-02-26 d. rytinė pamoka (3 dalis)

Pamokos

Trečia dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Belautecha“, 140 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

10-02-26 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 30 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

10-02-26 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pasiruošimas ir pirma pamokos dalis

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

10-02-25 d. vakarinė pamoka („Zohar“)

Pamokos

Knyga „Zohar“, skyrius „Belautecha“, 112 d.

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

Pakilimas: ant bangos

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

Žmogus pakilimo metu tartum pabunda, įkvepia oro, jo širdis prisipildo įkvėpimo.
Tai ženklas, jog priartėjau prie dvasinio pasaulio. Dar nejaučiu Šviesos, bet jaučiu, tuoj ir prašvis.
Tada toje pačioje mokymo medžiagoje  galime įžvelgti daugybę naujų dalykų, kurių anksčiau nematėme ir nesupratome.
Šį laiką reikia išnaudoti, išsemti jį iki dugno, nepraleisti nei akimirkos. Antraip atrodys, jog aš ignoruoju tai, kas man duota iš aukščiau. Nesvarbu, kokias konkrečiai tada skaitysiu knygas. Svarbiausia, kad jos būtų artimos sielai.
Juk net nesuprasdamas perskaityto teksto, stengiuosi, kad atkreipčiau nušvitusią Šviesą į savo norą ir protą. Aš noriu, kad Šviesa prasiskverbtų į norą, tuomet jų susiliejimas ugdys mane.
Mūsų pasaulio, atomų, molekulių – nieko to nėra. Kalbame tik apie noro jėgą, ir jeigu jis jau arti Šviesos, reikia stengtis dirbti su juo kaip galima daugiau.
Tikslo siekis, atsiskleidžiantis žmogaus širdyje, – tai ir yra prašymas ištaisyti.
Pastangos pakilimo metu – mokymasis, platinimas, darbas grupėje – sukelia norą, kuris gali atskleisti Šviesą.
Dvasiniame pasaulyje nėra ribų, draudimų. Šviesa ir kli yra greta, bet nesusisiekia, kaip skirtingų diapazonų bangos.
Tik „persijungęs“ iš gavimo bangos į davimo, pagaunu Šviesą ir prisipildau ja.
Tam man reikia stipraus, tikslingo noro, bent truputėlį panašaus į Šviesą. Tegul jis ir mažas – tačiau  nukreiptas į tikslą.
Kaip vaikas, norintis kažko nedidelio, bet iš visų jėgų – tegul ir trumpam, bet šis noras jį visiškai užvaldo.
Bent mažiausias panašumas į Kūrėją iš karto mums leis Jį pajusti. O Kūrėjo pojūtis mumyse  ir yra siela.
Tada mes atskleidžiame amžiną, tobulą gyvenimą Jo, o ne mūsų kūno lygmeniu.
Davimo noras, ištaisytas Šviesos, atveda mus pas Kūrėją, bendrą Gamtos savybę, ir, jai padedant, mes susiliejame su Juo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Noras turi būti tikslingas“

„Didžiulis noras ir žmogaus galimybes pranokstančios pastangos“

„Veržkitės į „paskirties tašką“

Komentarų nėra