Skaityti „Zohar“ reiktų nuolat – kol pradės veikti Šviesa.
Pradėjęs skaityti „Zohar“ žmogus iš pradžių pajunta didžiulį įkvėpimą, kuris trunka mėnesį ar du.
Jis nieko nesupranta, tačiau tai, kas vyksta, jį labai įkvepia. Vėliau šis pojūtis dingsta ir viskas ima atrodyti sausa…
Mokantis „Zohar“ tai pasijunta labai greitai – staiga nebelieka, už ko užsikabinti, ir mes skaitome tik todėl, kad žinome, jog taip reikia, – skaitymas tampa „beskonis“, netgi atstumiantis.
Taip atsiskleidžia papildomas egoistinis noras, trukdantis mūsų ryšiui. O „Zohar“ veikia tik esant ryšiui tarp mūsų.
Pradžioje ryšys tarp taškų jau yra. Kai mes, turėdami mums padovanotą ryšį, pradedam skaityti „Zohar“, mūsų taškai, netgi tie, kurie anksčiau buvo paslėpti,  prabunda ir nori atskleisti kažką nauja ir nepažinta. Pats pavadinimas „Knyga Zohar“ mus įkvepia.
Skaitant mus veikia Šviesa, kuri taškus širdyje šiek tiek kilsteli virš įprasto egoizmo.
Todėl iš pradžių mes juntame mūsų ryšį, bendro dvasinio tikslo siekį. Visa tai vyksta dėl Šviesos (Or Makif), kuri ateina ir sukuria mums šią būseną.
Bet po mėnesio ar poros dėl Šviesos poveikio išauga ir mūsų egoistiniai norai.
Viena vertus, Šviesa suteikia mums įkvėpimą, o kita vertus, išaugina mūsų egoizmą. Dėl to kiekvienas pasijunta prislėgtas ir tempiamas žemyn.
Išsigelbėjimas vienas – stiprinti mūsų ryšį. Daugiau niekas nepadės.
Visomis priemonėmis, netgi dirbtinėmis, reikia šį ryšį atnaujinti. Kai tik jis bent kiek sustiprės, aš sugebėsiu pakilti virš širdies sunkumo ir virš savo egoizmo. Nes taip grįšiu prie vieningos kūrinijos sistemos.
Man tik šiek tiek atskleidė mano ligą, parodydami, kiek aš nutolęs nuo kitų. Kai tik pradedu šią ligą gydyti, man nedelsiant (!) sugrįžta įspūdis ir įkvėpimas, kuriuos suteikia „Zohar“. Tai suveikia tiesiog akimirksniu!
Kai tik pajunti sunkumą, tuoj pat stenkis sutvirtinti ryšį su kitais – net jei tą padaryti gali tik viduje: pradėk galvoti, kaip nori susivienyti su kitais ir tapti jiems toks artimas, kad susilietų sielos.
Užtenka tik vieno nedidelio ketinimo, netgi per prievartą – ir tu tuoj pat pajusi, kaip tave ima veikti Šviesa, sunkumas dingsta, o įkvėpimas ir susižavėjimas knyga „Zohar“, kurį jautei pirmosiomis pamokomis, grįžta.
Toks yra šis poveikis. Būtina skirti visas įmanomas pastangas, nuolaidų nebūna.
Pastangos – siekyje susivienyti, šūksnyje, jog mums būtina Šviesa.
Nes tik ji gali suteikti mums kruopelytę įkvėpimo, kad vėl pajustume „Zohar“ didybę. Ir tada tekstas taps mums gyvas.
Ir taip turim elgtis visą laiką – nuolat kaskart iš naujo grąžinti save į gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš tiesų pakeisti likimą!“

„Kai ateina nusivylimas“

„Pro džiungles sugrįžtant namo“

Žmogų, kuris sąmoningai ieško dvasingumo, ir tokį žmogų, kuris vystosi natūraliai, veikia skirtingi raidos dėsniai.
Pažvelkite, kaip skiriasi klasikinė fizika, tyrinėjanti didelius materialius objektus, ir kvantinė fizika, nagrinėjanti elementariąsias daleles. Skirtumas tarp jų tarsi tarp šviesos ir tamsos. Įprastinė fizika kalba apie materiją, o kvantinė fizika – apie šviesą, kadangi kvantas – šviesos dalelė. T.y. kalbama apie kitą gamtos lygmenį, esantį netgi mūsų pasaulio plotmėje, kuris labai skiriasi nuo mums įprastos tvarkos.
Todėl jeigu žmoguje neatgyja kibirkštys iš sudužimo, tai jis taisosi kaip ir visa gamta, įsijungdamas į tokį žmogų, kuriame yra dvasinės kibirkštys, dvasinis siekis, kuriam kyla klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“
Vieni atlieka dvasinį darbą, o kiti jiems padeda: arba tuo, kad palaiko, arba tuo, kad trukdo, – ir taip visi kartu tobulėja.
Todėl kabalos mokslą reikia platinti tarp visų žmonių – juk kiekvienas, kurio jis nepalies bent kažkokiu aspektu, nedalyvaus išsitaisyme.
Atrodytų, kam žmogui gali rūpėti kažkokia galaktika, nutolusi nuo Žemės per milijonus šviesmečių?
Tačiau nesuprantame, kaip išsitaisymo pabaigoje priklausome nuo kiekvieno materijos gramo kažkokioje tolimoje žvaigždėje, kadangi jis taip pat turi prisijungti prie mūsų kaip tobulumo dalis, Begalybės Malchut.
Juo labiau tai pasakytina apie kiekvieną žmogų pasaulyje, kuris paprasčiausiai egzistuoja, kurio galbūt apskritai nejaudina dvasingumas.
Jis ne ką mažiau susijęs su išsitaisymo procesu tiek, kiek sugeba, ir jam taip pat reikia perduoti šias žinias.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

„Klausimai kelyje – 7“

„Kūrėjas privers mus susivienyti“

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 184 d.)

Trečia dalis (Knygos „Zohar“ pratarmė, 52 d.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Toldot“ 10 d.)