Kabalos mokslas kalba apie tai, kad realybė neegzistuoja pati savaime, mūsų išorėje. Visa tikrovė yra žmogaus, stebinčio ir jaučiančio ją, viduje. O žmogaus išorėje nieko nėra.
Problema ta, kad esame nepratę prie tokio realybės suvokimo.
Gimėme šiame pasaulyje, tai yra taip jį jausdami, ir suvokiame realybę savo penkiais kūniškais jutimo organais. Tai labai mus riboja, ir mums sunku rasti kitokį santykį su savo jutimais.
Kam mums reikia kitaip suvokti realybę? – Kai pradedu galvoti, kad tikrovė priklauso tik nuo mano savybių, – tai priverčia mane susimąstyti apie tai, kokios yra mano savybės, kokios jos turėtų būti, ką turėčiau jose pataisyti.
Kam jas taisyti? – Tam, kad sukurčiau savyje teisingą, nesikeičiančią, amžiną realybę, kurioje egzistuočiau be jokių pasikeitimų.
Ši realybė vadinasi tikroji. O iki tol gyveni įvairiuose apgaulingos realybės lygmenyse – būdamas netikros, netobulos būsenos.
Kabalistai mums aiškina, kaip pasiekti tikrosios realybės suvokimą. Kam to reikia? Jie sako, kad mes patys nulemiame savo gyvenimą.
Jeigu pradėsi justi savo gyvenimą vadovaudamasis nauju suvokimu – „viskas yra mano viduje“, tai visą pasaulį, kurį matai išorėje, įkurdinsi savyje. Ir tuomet nemirsi, nes pasaulis pasilieka tavyje, tu įtrauki jį į savo vidų ir gyveni su juo toliau.
Taip realybės suvokimas, kuris iš pradžių mums atrodo kaip abstrakti filosofija, kažkas virtualaus ir nerealaus, tampa „mūsų gyvenimo ir mirties“ klausimu.
Jeigu įstengiu taip pakeisti savo savybes, savo suvokimą, kad visa, ką dabar matau išorėje, pradedu suvokti ir jausti viduje, visą pasaulį jausti kaip savo vidinę raišką, – tai ir yra mano nekintama, amžina, tobula būsena. Ir nėra nieko, kas keistųsi, pradingtų ir mirtų.
Keisdamas savo realybės suvokimą iš išorinio į vidinį, priartindamas prie savęs šią tikrovę ir perkeldamas ją į vidų, pakylu 125-iomis realybės suvokimo pakopomis ir pasiekiu tokią būseną, kai visiškai įsijungiu į Begalybės pasaulį – tik dėl to, kad viską suvokiu savo viduje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvigubas gyvenimas“

„Grįžę prisiminsime, kas seniai pamiršta…“

„Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis“

Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -37“

„Klausk kabalisto -36“

Klausimas: Kokį ketinimą turėtų jausti moteris, studijuodama knygą „Zohar“? Ar reikia stengtis savyje rasti tai, apie ką kalbama tekste? Ar reikia norėti, kad knyga ją veiktų? Galvoti apie susivienijimą su grupe? Prašyti, kad vyrai susivienytų?
O gal mokymasis moterims nėra toks svarbus, ir joms tereiktų tiesiog patarnauti vyrams bei užsiimti platinimu?
Atsakymas: Svarbiausia moterims –  platinimas. Bet tam ji turi žinoti, ką platinti, jausti platinimo svarbą, turėti tam jėgų.
Be abejo, platinimas moterims – vienintelė priemonė judėti pirmyn. Kitaip ji būtų panaši į moterį, kuri negimdo vaikų.
Gimdyti palikuonis – moters vaidmuo mūsų gyvenime. O vyro vaidmuo – aprūpinti moterį viskuo, kad ji galėtų gimdyti: pastatyti jai namą, duoti visa, kas būtina tam tikslui. Taip mes sukurti ir taip egzistuojame.
Moteris – tai centras, apie kurį viskas sukasi, juk ji gimdo – ir tai pats svarbiausias mūsų egzistavimo ant Žemės rutulio veiksmas.
Gimdymas dvasiniame pasaulyje – tai platinimas, nes būtent jis sudaro sąlygas gimti dvasiškai.
Bet kad galėtų platinti, moteris privalo dalyvauti mokymosi procese, studijuoti „Zohar“. Tačiau visa tai jai turėtų būti tik platinimo priemonė.
O vyrui priemonė pajusti teisingą ketinimą – mokymasis, ir, svarbiausia, susivienijimas.
Taip vyriška ir moteriška kūrinijos dalis papildo viena kitą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viskas – dėl moterų…“

„Kūrėjas girdi moters norą“

„Gimdymas ir dvasingumas“

Antra dalis (Beit Šar Kavanot, 2 d.)

Trečia dalis (Knygos „Zohar“ pratarmė, 57 d.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Toldot“ 106 d.)