Kam buvo sukurti penki pasauliai, parcufai, sfiros su begale skirtingų detalių?
Begalybės pasaulio šviesa įsikūnija į visą šią sistemą, kuri ją susilpnina ir įvairiausiomis kombinacijomis suskirsto į daugybę pakopų, kad paveiktų norą gauti, kuris pats savaime – tiesiog medžiaga malonumui patirti ir nieko daugiau.
Pati medžiaga neturi jokios formos, visos formos – tai Šviesos atspaudai.
Šviesa nustato visą materijos vystymosi programą, skirstydama ją į dalis ir suteikdama įvairias formas: vyriškąją ir moteriškąją, aukštą ir žemą, įvairias spalvas ir milijonus įvairiausių savybių.
Noro pagrindas – vienalytis, tačiau atsklinda Šviesa ir sukelia įvairiausius pokyčius, tarsi genai, nulemiantys visą organizmų vystymąsi.
Taip dėl Šviesos iš vienalytės materijos atsiranda atskiros dalys su visiškai skirtingomis ir viena kitą papildančiomis savybėmis.
Ir pats svarbiausias skirtumas, kuris materijoje sukuria Šviesą, – tai susiskirstymas į vyriškąją ir moteriškąją dalį (teigiamą ir neigiamą), dėl ko šios materijos dalys gali susijungti, ir materijos viduje atsiranda gyvybė.
Kodėl tai įmanoma? Nes po tokio skirstymo medžiagoje atsiranda Kūrėjo ir kūrinio panašumas.
Susijungus šioms dviems dalims, vyriškajai ir moteriškajai, jau galima suprasti, ką gi reiškia Kūrėjas, ir ką – kūrinys. Atsiranda modelis, kurio viduje žmogus gali apie tai galvoti.
Žmogus pajunta, jog yra sudarytas iš dalių, kurios yra Kūrėjuje, ir dalių, egzistuojančių kaip Jo priešingybė.
Ir tada iš šių dviejų sistemų, esančių jo viduje, žmogus pradeda savo darbą – trečiąją liniją, kad savo laisvu pasirinkimu taptų panašus į Kūrėją.
Visa tai sukuria Šviesa, sklindanti per penkis pasaulius ir veikianti medžiagą. Pačioje negyvoje medžiagoje nieko nėra – savarankiškai ji nesugeba atlikti nė vieno judesio. Iš pradžių joje reikia sukurti gebėjimą reaguoti ir jausti visas tas savybes, kurios slypi šviesoje.
Mes nesuvokiame to darbo, kurį Kūrėjas nuveikia su mūsų pirmine medžiaga (chomer a-juli).
Šviesa, Kūrėjo įtaka turi pereiti per visą pasaulių sistemą, kad šioje beformėje, niekam netinkančioje medžiagoje atsirastų panašumas į Kūrėją.

Ištrauka iš 2010-03-01 d. pamokos pagal „Knygos „Zohar“ pratarmė“