Pasaulis dar nejaučia, kad mes visi – viena visuma. O jeigu esame vienas bendras organizmas, tai būtent didelės ir stiprios šalys kentės daugiau už mažas ir silpnas.
Juk suskaudus kojai skausmas juntamas galvoje. Visas organizmas jau nebegali normaliai dirbti.
Tai reiškia, kad didelės šalys nukentės labiau už mažas, ir kol jos tarpusavyje nesusitars, mažosios šalys galės su jomis daryti viską, ko tik užsigeis, kaip kad šiandien Somalio piratai ar „Al Qaeda“.
Visos galingųjų valstybių jėgos bus nukreiptos bandymams numalšinti mažųjų valstybių neramumus, kurie pasklis po visą pasaulį kaip „karšti taškai“, ir tai paralyžiuos visą pasaulį.
Atrodo, tai tokia smulkmena, bet jeigu neveiksime visi kartu, nieko negalėsime padaryti.
Kažkada, kai pasaulis dar nebuvo globalus, tai buvo įmanoma, o dabar jau nebe!
Galingos, stiprios valstybės stovi pakeltomis rankomis ir nieko negali padaryti. Jeigu tarpusavyje nesusitars, jos paprasčiausiai išnyks iš žemėlapio.
Ko verta galva, jei skauda koją? Žmogus serga, jis guli lovoje ir negali judėti.
Atsimenu, kai susilaužiau koją, galvojau tik apie tai, kaip geriau padėti koją, kad neskaudėtų. Kokia ten galva! Ir į tai sutelktas visas tavo gyvenimas.
Todėl reikia suprasti, kad tik susivieniję galime kreiptis į Kūrėją, kuris paveiks faraoną, visą blogį, pakeis jį ir ištaisys.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Einame pas faraoną!“

„Kūrėjas privers mus susivienyti“

„Babilono palikimas“

Dažnai žmogus klausia: kodėl aš taip ilgai mokausi ir dedu pastangas, tačiau nepatiriu atskleidimo?
Tačiau esmė tokia, kad būsena negali pasikeisti, kol ji mums dar yra svarbi.
Kyla klausimas: koks mano santykis su dvasingumu? Ar laikau jį tiesiog materialaus gyvenimo priedu ir esu pasirengęs su šiuo gyvenimu sutikti, ar visgi jaučiuosi esantis tremtyje?
Tremties pojūtis – tai nemalonus pojūtis, kurio žmogus instinktyviai vengia.
Niekas nenori manyti, kad jo gyvenimas teka beprasmiškai, o laikas prarandamas be jokio rezultato. Mes stengiamės tai užmiršti arba imame graužti save, nieko taip ir nedarydami.
Tačiau tremties pojūtis kyla ne dėl to, kad man bloga šiame gyvenime, o dėl to, kad dvasingumas man toks svarbus, jog siekiu jo nepaisydamas savo neblogo įprasto gyvenimo.
Juk kiekvienas gali keikti savo gyvenimą, tačiau tai dar niekam neatvėrė dvasinio pasaulio.
Svarbiausia – suvokti dvasingumo svarbą ir kaip svarbu pajusti Kūrėją, prisijungti prie Jo jaučiant atidavimą ir meilę artimui, ryšį tarp mūsų, kurio viduje sugebėsime atskleisti Aukštesniąją jėgą.
T.y. pabėgti iš tremties galima tik jaučiant išsigelbėjimo svarbą. O žodžio „išsigelbėjimas“ (geula) rašyba nuo žodžio „tremtis“ (galut) skiriasi tik viena raide „alef“, reiškiančia Kūrėją.
Jeigu pradedame vertinti ryšį su Kūrėju, su atidavimo ir meilės artimui jėga, jeigu norime būtent to, vadinasi, teisingai pasiruošėme išėjimui iš tremties, ir jis iš tikrųjų vyksta.
Tam, kad išeitume, turime suprasti, kur norime išeiti, – teisingai įsivaizduoti dvasinę būseną ir būti jai pasirengus.
Jeigu žmogus teisingai įsivaizduoja dvasingumą: kaip atidavimą, meilę, ryšį su kitais, su visomis kitomis kūrinijos, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, dalimis, tai jis nusipelno išeiti iš tremties į laisvę.
Ir tai vyksta labai greitai, tereikia teisingai nusiteikti – ne paprasčiausiai bėgti nuo blogo gyvenimo, o kiekvieną dieną dirbti ties tuo, kad įgytum teisingą bei aiškų dvasingumo suvokimą ir jo norėtum.
Išėjimas iš tremties priklauso tik nuo pajutimo, kokia svarbi davimo savybė.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vienintelė išeitis – šuolis per bedugnę“

„Laikas išsiristi iš kiaušinio į laisvę“

„Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi“

Trečia dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Chaei Sarah“, 220 d.)

Pirma dalis (Knygos „Šamati“ , 117 straipsnis)

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 33 d. )

Knyga „Zohar“, skyrius „Chaei Sarah“, 194 d.