Klausimas: Kodėl kiekvienam knygos „Zohar“ žodžiui turime suteikti dvasinę prasmę, kodėl tai nėra paprasti, žemiški žodžiai?
Atsakymas: Jokiu būdu negalima knygos „Zohar“ žodžių suprasti jų žemiškąja prasme, juk taip žmogus nuleidžia Torą iki šio pasaulio lygio.
Mes turime nuo šakų pakilti iki šaknų, iš šio pasaulio – aukštyn, į dvasinį pasaulį. O tu klausi: kodėl gi dvasinio pasaulio tiesiog neėmus ir nenuleidus į mūsų pasaulį?
Pirmiausia mūsų pasaulyje nėra tokių pačių dėsnių, kaip dvasiniame. Ką tuo išlošiame? Tai tiesiog fantazijos.
Visa painiava mūsų tikrovėje kyla dėl to, kad žmonės įsivaizduoja dvasinį pasaulį, nebūdami jame, ir po to priverstinai įvelka dvasingumą į materialumą: tarsi mano dešinėje rankoje yra davimo jėga, o gavimo jėga – kairėje, arba vienos mano kūno dalys šventesnės, o kitos – mažiau ir t.t.
Visa tai neteisinga. Mums uždrausta dvasingumą sieti su tuo, ką suprantame, jaučiame ir darome šiame pasaulyje. Tarp jų neturi būti jokio ryšio.
Mūsų pasaulyje nieko švento nėra – nei negyvajame, nei augaliniame, nei gyvūniniame, nei žmogiškajame lygmenyje. Ir nėra jokio šventumo žmogaus veiksmuose šiame pasaulyje.
Knyga „Zohar“ vadinama šventa knyga, nes jai padedant galiu pakilti iš mūsų pasaulio, egoizmo, į šventumą, davimą ir meilę artimui.
Aš – tai taškas širdyje, priklausantis dvasiniam pasauliui – šventumo pasauliui. Kaip atsvara visai mano prigimčiai, manyje yra tik taškas, ir su šia priemone – „šventa knyga“, galiu pakilti į šventumo pasaulį – į davimą.
Tačiau visai ne popierius su tipografiniais dažais vadinamas šventu. Ir raidės knygoje nėra šventos. Šventumas – tai ryšys tarp Šviesos ir indo (kli), kurį simbolizuoja raidė. Mūsų pasaulyje nėra nieko švento.
Problema ta, kad žmonės pradeda priskirti žmogui arba jo veiksmams šventumą. Tačiau visa tai tėra simboliai.
Visi priesakų laikymosi atributai – talit, tfilin, Tora, aron hodeš (spinta Toros ritinėliui saugoti) – tai tik Šviesos ir kėlim tarpusavio sąveikos, jų tarpusavio santykių, sielos būsenų simboliai. Sielos būsenos ir yra šventumas, davimas.
Toros knyga, esanti „aron hodeš“ simbolizuoja tik dvasinę esmę, vadinamą Zeir Anpin. Jis šventumo Šviesa veikia norą – malchut (visų sielų visuma) ir paverčia ją duodančia, ištaiso mūsų sielas ir pakelia mus.
Be simbolių mūsų pasaulyje nieko nėra. Visi mes „panašūs į mirtingus gyvūnus“. O tas, kuris skirsto šio pasaulio objektus ir veiksmus į labiau šventus ir mažiau šventus, tik nukrypsta nuo taisymosi kelio.
Visa tai – veiksmai „erev rav“, kurie tokiu būdu nori sustabdyti tobulėjimą dvasingumo, sielos ištaisymo link.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šventumas – tai panašumas į Kūrėją“

„Pati reliausia kalba“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“