Klausimas: Nesuprantame, kur slypi sudužimo nauda?
Atsakymas: Pavyzdžiui, mano namuose yra televizorius. Ir nors tai labai sudėtingas prietaisas, tačiau bet kuri namų šeimininkė moka spaudinėti mygtukus ir juo naudotis. O vaikams tai išvis nėra jokia problema.
Tarkime, televizorius sudužo į smulkias dalis, ir aš neturiu išeities – privalau jį pataisyti. Koks protingas  tapsiu, kai jį pataisysiu! Turiu žinoti visą jo sandarą – visas jo plastmasines ir metalines dalis, visus laidus, visas sudedamąsias dalis, visus jų ryšius, sąveikos dėsnius.
Juk tai visiškas, totalus sudaužymas. Turiu viską žinoti, kad jį ištaisyčiau.
Remdamasis tuo suprantu, kaip jis sukonstruotas, ir tą, kuris jį sukūrė. Juk jeigu jis visą save atidavė savo kūriniui, tai aš suprantu ir pažįstu patį kūrėją.
Taigi bendra Adam Rišon siela iki sudužimo ir ta pati siela po sudužimo bei išsitaisymo – visiškai skirtingi dalykai.
Juk vietoje instinktyvaus žinojimo apie tai, kaip „spaudinėti mygtukus“, ir gyvūninio lygmens veiksmų, kuriuos atlikti mane verčia gamta, aš pats surenku visą kūrinį į visumą, pasiekiu ištaisymo pabaigą, kai visas kūrinys tampa mano, – ir kartu įgyju Kūrėjo protą.

Ištrauka iš 2010-03-11 vakarinės pamokos pagal knygą „Zohar“