Jeigu pasieksime būseną, kai visos Kūrėjo sukurto noro dalys susijungs kartu, pradėsime jausti jose bendrą harmoniją.
Mes ne tik nebejausime ligų, nelaimių ir problemų, kurias sukelia ryšio tarp bendro noro dalių nebuvimas, tačiau pasijusime egzistuojantys tobulai ir amžinai.
Pagal kūrimo planą mes to būtinai pasieksime – klausimas tik: kada? – ir atsakymas priklauso nuo mūsų.
Mums sunku dabar suprasti, ką reiškia amžinas gyvenimas ir kas atsitiks su mūsų kūnu – ar jis gyvens, ar ne?
Juk mūsų noras neišnyksta, o kūnas – tai noro išraiška tam tikrame lygmenyje. Tačiau pajusime, kad šis noras įgyja savo amžiną formą.
Ryšio tarp visų tikrovės dalių harmonija sukels mumyse tobulo, vadinasi, ir amžino pasaulio pojūtį.
Visas vieno didelio pasaulio bei kiekvieno iš mūsų gyvenimas priklauso tik nuo teisingo ryšio tarp mūsų.
Ar būtų kalbama apie atskirą žmogų, visuomenę, ar apie visą pasaulį – tereikia įtvirtinti teisingą ryšį tarp dalies ir visumos. To mus ir moko kabalos mokslas.

Daugiau šai tema skaitykite:

„Geriausia priemonė nuo visų ligų“

„Kodėl man bloga, jei viską turiu?“

„Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu“

Klausimas: Kaip sužinoti savo vietą bendroje sielų sistemoje?
Atsakymas: Tam reikia sugrįžti į savo sielos šaknį. Tik tas, kuris baigia savo asmeninį išsitaisymą ir pakyla į savo šaknį, sužino savo vietą bendroje sistemoje. Ir tai tik iš dalies, nes visa sistema dar visiškai neišsitaisė.
Apie tokias aukštas būsenas dabar klausinėti beprasmiška. Tai panašu į mažo vaiko klausimą, kuo jis būsiąs penkiasdešimties. Netgi to paties pasaulio rėmuose nesugebame suprasti tokių dalykų.
O dvasiniame pasaulyje skirtumas tarp pakopų toks didžiulis, vyksta tokia visų savybių inversija, kad žmogus negali pažinti net esančios aukščiau jo pakopos.
Ji visada ateina anuliavus save ir priėmus būseną, su kuria pradžioje negalėjo sutikti. Tokia dvasinių pakopų prigimtis.
Todėl beprasmiška dabar klausti apie savo sielos šaknį, apie savo darbo pabaigą – reikia teisingai įgyvendinti tai, ką turime atlikti čia ir dabar. Ir tuomet pajudėsime pirmyn.
Palaipsniui sukaupsime patirtį ir nustosime kelti tokius klausimus, nes suprasime, kad kiekviena kita pakopa – tai naujas pasaulis. Ir visi mūsų klausimai galimi tik apie tą lygmenį, kuriame dabar esame.
Mūsų dabartinis dvasinio pasaulio nesupratimas – tai jo pačios pirmosios, mažytės pakopos, esančios virš mūsų, nesupratimas. Net ir ji nuo mūsų paslėpta, ir mes niekaip negalime jos suprasti.
Ji priešais mus, bet mes privalome žingsnis po žingsnio tobulinti savo savybes sutapatindami visus savo 613 norų su šia pakopa. Ir tada susiliesime su Šviesa, ir tai vadinsis kita mūsų pakopa.
Po to suderinsime savo 613 savybių su dar aukštesne būsena ir kartu su Šviesa atskleisime dar aukštesnę pakopą. Taip mes kylame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis“

„613 kartų didesnė Begalybė“

„Nori daugiau gauti? Atiduok!“

Antra dalis (Beit Šar Kavanot, 46 d.)

Trečia dalis (Baal Sulamo laikraštis „Tauta“, 5 pamoka )

Pasiruošimas pamokai

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vaera“ 159 d. )