Viskas, kuo užsiiminėjome iki šios dienos, tebuvo žaidimas!
Dvasinės jėgos veikė mus iš viršaus ir vedė per visus tuos etapus, kuriuos įveikėme vystantis tautoms, sieloms, civilizacijoms. Jos valdė mus ir neklausė, norime to ar ne!
Tačiau nuo šiandien, kai baigėme savo pasirengimą išsitaisymui, turime pradėti jį įgyvendinti.
Todėl pirmąkart visam pasauliui atsiskleidžia kabalos mokslas kaip išsitaisymo metodika, kaip Kūrėjo, Šviesos, ištaisančios jėgos atskleidimo metodika, ir mes pirmąkart privalome patys eiti išsitaisymo link.
Nuo šiol turime du kelius: įprastinį kelią (beito) ir pagreitinto vystymosi kelią (achišena).
Jeigu dalyvausime savo išsitaisyme, tai eisime geruoju keliu, o jeigu nenorėsime atlikti mums skirtos dalies, tai savo atsilikimą ir tingumas jausime kaip kančią.
Užuot jautę aukštesniąsias jėgas kaip geras ir padedančias mums taisytis, jausime savo neištaisytus norus įvairiausių problemų pavidalu: nuo menkų problemų, susijusių su šeima ir sveikata – iki pasaulinių karų ir susinaikinimo, kaip mus įspėjo visi kabalistai ir buvę iki jų pranašai.
Juk visi pranašai kalbėjo apie Mesijo epochą, o ji kaip tik šiandien ir atėjo.

Ištrauka iš 2010-03-16 pamokos pagal Baal Sulamo laikraštį „Tauta“

Visas mūsų gyvenimas – tai vien burtai ir didžiulė apgaulė. Egoistinis noras visą laiką varto mus ir verčia jam dirbti. Ir mes mylime šį savo netyrą norą ir patys trokštame būti jo apgauti.
Apie ką jis mums meluoja? Apie kelio pabaigą, žadėdamas ten malonumą ir Šviesą. Bet kelyje mes lyg ir patiriame kažkokį pasitenkinimą. Ir nors be pažadų nieko neturiu, bet mėgaujuosi jais!
Galvoju apie tai, ką turėsiu, ir jau dabar jaučiu, tarsi tai jau turėčiau. Gaunu malonumo kibirkštis, kurios įkvepia manyje viltį.
Bet juk už jų nėra jokios Šviesos. Šviesa nenusileidžia žemiau parsos, t. y. ribos, skiriančios Acilut pasaulį!
Ji šviečia man iš ten ir žadina šias kibirkštis, o aš jaučiu viltį gauti šią Šviesą. Ir taip visą gyvenimą…
Net nepaisant to, kad visą laiką nusiviliame ir nematome jokios Šviesos – vien kibirkštis, tačiau neturėdami kitos išeities, ieškome, kur jų rasti, kad pasimėgautume jomis, gaudami dar šiek tiek pinigų, garbės, žinių, valgio, sekso.
Taip visą laiką esame kelyje vildamiesi tik dėl ateities! O tą akimirką, kai į kibirkštį turi ateiti Šviesa – neateina jokia Šviesa ir viskas vienu akimirksniu pradingsta.
Toks ir yra egoistinio noro darbas: pritraukti mus žadant malonumą, kad lauktume jo ir visą laiką būtume kelyje, manydami, kad mėgaujamės.
Juk iki paties malonumo mes niekada neprieiname – tik nusiviliame, kai viskas išnyksta.
Materialiame pasaulyje žmogus gyvena tik ateities viltimis ir mano, kad tai yra laimė. Jis tiki, kad priekyje jo laukia kažkokie egoistiniai malonumai ir stengiasi negalvoti, kad priešakyje tamsa ir mirtis.
Šiandien žmonija išsivystė iki tokio lygio, kad pradeda suprasti, kad egoistiniai pažadai bergždi. Ir ką gi tada daryti, juk daugiau gyventi viltimis nebegaliu! Netikiu nei socializmu, nei gražia ateitimi, kur visiems bus gerai.
Prasideda visuotinė depresija ir nusivylimas. Bet juk reikia kažkaip gyventi? Ir tada žmogus ima dar labiau save apgaudinėti, jis tyčia apsvaigina save, kad priverstų patikėti. Tam dirba visos masinės informavimo priemonės – tai visuotiniai kerai, kuriuos palaiko visuomenė.
Ir taip bus tol, kol ši apgaulė nepasieks baigtinės ribos, kurios jau nebepratęsi.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Senasis ir naujasis „Aš“

„Visa kūrinija bus tavo!“

„Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis“

Antra dalis (Beit Šar Kavanot, 49 d.)

Trečia dalis (Baal Sulamo laikraštis „Tauta“, 6 pamoka )

Pasiruošimas pamokai (Knyga „Šamati“ 14 straipsnis)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vaera“ 224 d. )

Knyga „Zohar“, skyrius „Vaera“, 201 d.