Svarbiausia dvasiniam vystymuisi – vaikų ir suaugusiųjų auklėjimas.
Reikia auklėti žmogų naujai tikrovei, kad ją įsisąmonintų, kad pažintų pasaulį, kuriame egzistuoja, suprastų kančių priežastis ir suvoktų gerąjį tikslą.
Tačiau aiškinti reikia švelniai ir su meile, nes vystomasi tik veikiant šilumai, – kaip inkubatoriuje. Tada žmogus pajus, jog verta atsimerkti ir sužinoti, kaip geriau realizuoti savo gyvenimą.
Kaip pavyzdį galima pateikti  psichologo Karnegio knygas, kuriose jis aiškino, kaip į pasaulį pažvelgti kitu žvilgsniu.
Ši knyga neatnešė daugiau pinigų – ji tik mokė naujo požiūrio į gyvenimą paprastu psichologiniu lygmeniu. Taip jis žmonėms palengvino gyvenimą. Nors pats gyvenimas perskaičius knygą nepasikeitė, gyventi tapo lengviau – ir žmonėms tai patiko. Knyga jiems buvo tarsi psichologiniai vaistai, gyvenimo eliksyras.
Mes atlikome didžiulį darbą ir turime ką pasiūlyti žmogui, kuris aktyviai ieško galimybės dvasiškai tobulėti, kuris, skatinamas taško širdyje, pats ateina į kabalą.
Mes jau pastatėme pakopą, leidžiančią prisiliesti prie dvasingumo ir augti toliau, mes atidarėme šias duris, pro kurias galima kilti  aukštyn.
Iki šiol nebuvo nei suprantamai parašytų knygų, nei vertimų į dešimtis kalbų – dabar visa tai galima rasti įvairiausiose žiniasklaidos priemonėse.
Todėl atėjo laikas kreipti dėmesį ne į tuos, kurie patys beldžiasi į mūsų duris, trokšdami sugrįžti į dvasinį pasaulį, o išeiti iš savo patalpų  ir kalbinti kiekvieną!
O norint pasiekti „nenorintį“ vartotoją, reikia kitų informacijos šaltinių ir priemonių.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kelias, kurį tiesiame“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Partnerystė su Kūrėju“

Antra dalis (Rabašo straipsnis „Šlavei Sulam“, 977 psl.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Bo“, 93 d.)

Knyga „Šar Kavanot“, „Apie Pesach šventę ir išėjimą iš Egipto“

Knyga „Zohar“, skyrius „Bo“, 75 d.