Šiandien trečioji iš 7 ypatingų Pesacho šventės (žydų Velykų) dienų.
Per visas šias dienas verta turėti teisingą, nuolatinį ketinimą, nes tai ypatingas laikas.
Mes švenčiame ne religines apeigas ir tradicijas. Esame toli nuo tų veiksmų, kuriuos žmonės atlieka tik todėl, kad taip juos mokė vaikystėje arba, todėl, kad juos stumia egoistinis tikslas gauti atlygį šiame ar būsimame pasaulyje.
Studijuojantys kabalą žmonės pirmiausia trokšta atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, dvasinius veiksmus, o jau po to matydami jų pasekmes, šakas, būna pasiruošę gerbti ir atlikti žemiškas apeigas su tokiu pat ketinimu kaip ir dvasinius veiksmus.
Abraomas ir jo mokiniai pirmieji suvokė šaknų ir šakų ryšį. O iki to Abraomas gamino stabus ir buvo šventiku Senovės Babilone.
Bet atskleidęs dvasinį pasaulį ir jo pasekmes materialiame pasaulyje, atradęs, kad iš dvasinio pasaulio į mūsų materialųjį pasaulį nusileidžia jį išjudinančios jėgos, jis sukūrė šakų kalbą – aprašė mūsų pasaulio, šakų kalba Aukštesnįjį pasaulį, šaknis.
Tuomet jis atskleidė visą tikrovę – materialią ir dvasinę – kaip vieną visumą. Todėl ir dvasiniai, ir žemiški veiksmai jam susijungė į vieną, ir to jis mokė savo mokinius.
Apie tai pasakyta, kad protėviai (pirmieji kabalistai) laikėsi visų Toros priesakų dar iki jos gavimo ant Sinajaus kalno.
Juk jie atskleidė ją suvokę dvasinį pasaulį, dvasinius veiksmus. Todėl jie atlikdavo tuos pačius veiksmus ir mūsų pasaulyje, nes visą tikrovę jautė kaip vieną visumą.

Iš 2010-03-29 d. pasiruošimo pamokai pagal knygą „Šamati“

Ką reiškia bėgimas nuo paties savęs, iš savo Egipto? Griebiu viską, ką tik galiu išsinešti, ir bėgu, kad tik dingčiau. Tačiau kur bėgti, jeigu aplink vien Egipto tamsa?! Aš sukaustytas savo noro viduje, kurgi galiu nuo jo pabėgti, argi turiu ką nors daugiau, išskyrus tai?
Aš bėgu iš savo norų į artimo norus – tai ir vadinama išėjimu iš Egipto vergovės! Jaučiu tokį spaudimą, kad neturiu kitos išeities.
Tegu nesugebu padaryti to pats, tačiau turiu šito siekti – kitaip nėra jokių šansų išeiti.
Žmogus ima visus egiptiečių indus ir naktį, tamsoje bėga iš Egipto. Kur jis gali bėgti, jeigu aplink tamsa?
Kita būsena taip pat tamsi, tačiau jis jaučia, kad ji artimesnė laisvei. Netgi jeigu dabar nekenčiu kitų ir esu su jais nesusijęs, žinau, kad kita būsena tobulesnė.
Tai yra, kiek tik sugebu, išeinu iš savo norų į artimo norus. Tiesiog pabėgu.
Tačiau ir juose kol kas nematau jokios šviesos – turiu parodyti savo pasirengimą išeiti į juos nepaisydamas tamsos.
Aš pasiekiu Galutinę jūrą ir esu pasiryžęs šokti į ją, juk matau, kad už manęs man jau niekas nešviečia, ir nebegaliu daugiau likti savo egoizme.
Aš pasirengęs jį užmušti, kad tik išeičiau į bendrus norus, į artimo norus. Tegu ten pats sau nieko negausiu, tačiau matau, kad ten slypi kita – dvasinė pakopa.
Žmogus supranta, kad išoriniai kitų žmonių norai – tai aukštesnė pakopa jo paties vidinių norų atžvilgiu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Amžinasis gyvenimo apytakos ratas“

„Kaip ištrūkti iš egoizmo vergovės“

„Veržkitės į „paskirties tašką“

Antra dalis (Beit Šar Kavanot „Apie Pesach šventę ir išėjimą iš Egipto“)

Trečia dalis (Baal Sulamo 13 laiškas, 1925 m., 55 psl)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“ skyrius „Bo“ , 166 d. )

Pasiruošimas pamokai

Pasiruošimas pamokai (Knyga „Šamati“ 159 straipsnis )