Pirma dalis (Knyga „Šamati“ 159 straipsnis)

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 37 d. )

Knyga „Zohar“, skyrius „Šmot“ 246 d.

Klausimas: Baal Sulamas rašo apie tai, kas seniai patirta, – apie socializmą arba komunizmą, jau tapusius istorija, į kurią grįžti nenorėtume.
Atsakymas: Visa mūsų tikrovė yra mūsų egoistinio noro, kuris vystosi praeidamas įvairius etapus ir nuolat auga veikiamas Šviesos, viduje. Ir todėl šis noras prisigalvoja visokių teorijų apie tai, kokie santykiai su visa gamta ir žmonių visuomene jam naudingesni. Pagal tai keičiasi jo požiūris į socializmą, marksizmą ir į visus kitus periodus.
Tai priklauso ne nuo mūsų „išsivystymo“ ar „atsilikimo“ – tai įtakoja tik Šviesa, vedanti mus per įvairias visuomenines santvarkas, idant vystytųsi mūsų egoizmas.
Todėl turime suprasti, kokiu keliu Šviesa mus veda per visas visuomenės ekonomines formacijas.
Tada ir suvoksime, apie ką straipsnyje „Liaudis“ rašo Baal Sulamas ir kas su mumis vyksta šiandien.
Baal Sulamas mano, kad Marksas suvokė išsitaisymo procesą, padedant Aukštesniajai jėgai, bet tikėjosi, jog žmonės gamtoje slypintį jų dvasinį gimimą atskleis patys, iš patirties.
Tačiau manė, kad jo teoriją galima pritaikyti tik išsivysčiusioje visuomenėje, bet ne visuomeniškai ir politiškai atsilikusioje Rusijoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išsivysčiusios visuomenės forma“

„Ir vėl Marksas ir komunizmas…“

„Pasaulio ekonomika ir Aukščiausioji šviesa“

Klausimas: Jei Kūrėjas – davimo savybė, kaip galima Jam suteikti malonumą? Argi Jam iš manęs ko nors reikia?..
Atsakymas: Kūrėjui reikia, kad tu mėgautumeis. Šeimininkas nori tik vieno – kad svečias patirtų malonumą. Bet Jis man kelia sąlygą: mėgautis galiu tik tuo atveju, jeigu tapsiu toks, kaip Jis.
Juk mes nenorime, kad vaikas mėgautųsi tik savo žemiausiame lygyje. Mes trokštame, kad jis nuolat vystytųsi, taptų suaugęs, protingesnis. Mes parūpiname jam tokių žaislų, kurie jį ugdytų, o ne vien teiktų malonumą. Vaikų užsiėmimuose taip pat ieškome papildomos naudos.
Taip su mumis elgiasi ir Kūrėjas. Jis nenori, kad liktume mažais gyvūnais. Juk nuolat gaudamas tik dėl savęs,  jausiu trumputį gyvenimą, ir netgi jame niekados nepasitenkinsiu.
O jei patiriu malonumą, pripildydamas Kūrėją, net pats mažiausiais malonumas, kurį suteikiu Jam prie savęs prijungtuose Jo noruose, –  malonumas nepranyksta, nes jį jaučiu nuolat.
Kodėl visi malonumai, kuriuos jaučiame savo gyvenime, praeina? Noriu, kad jie liktų! Kodėl jie turi išnykti?! Mes susitaikome su tuo. Bet kodėl?!
Dvasingumas vadinamas amžinu. Juk jei nors kartą ten pajutai malonumą, jis išlieka ir nuolat pripildo tave.
Ir visa tai todėl, kad malonumas neanuliuoja noro, nes malonumas yra vienoje vietoje, o noras – kitoje.
Tuomet nebelieka jokių problemų – tu visą laiką tik pridedi ir pridedi. Tai ir yra kilimas dvasinėmis pakopomis.
O šiame pasaulyje viskas vyksta vienoje plotmėje – judi nuo praradimo iki praradimo, kol gyvenimas pasibaigia,  ir tiek.
Tikėkimės, kad įvertinsime šią unikalią galimybę, slypinčią kabalos moksle – moksle apie tai, kaip gauti begalinį, amžiną malonumą, – ir įgyvendinsime ją.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasiniame gyvenime malonumas nedingsta“

„Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!“

„Gyvenimas –  begalinis malonumas“

Antra dalis (Beit Šar Kavanot, 56 d.)

Trečia dalis (Baal Sulamo laikraštis „Tauta“, 8 pamoka )

Pasiruošimas pamokai (Knyga „Šamati“ 71 straipsnis)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vaera“ 307 d. )

Klausimas: Apie kokią „teisingą“ visuomenės santvarką rašo Baal Sulamas straipsnyje „Tauta“? Argi jam rūpi, kaip suorganizuoti patogesnį ir sotesnį gyvenimą šiame pasaulyje? Ar tai gali jaudinti kabalistą, kuris žino, kad viską valdo Aukštesnioji jėga, ir mes laikinai esame šiame pasaulyje tik tam, kad ištaisytume savo sielas?
Atsakymas: Baal Sulamas žinojo, kad žmonės pasieks tokį išsivystymo lygį, kai atskleis, jog jiems trūksta Aukštesniosios jėgos, kuri gali ištaisyti jų santykius. Ir tada jiems prireiks kabalos mokslo, – juk tik Šviesa gali ištaisyti žmonių tarpusavio santykius.
Negali būti gerų santykių tarp žmonių, jeigu jų nesieja Kūrėjas, – tik per Jį žmonės gali susijungti tarpusavy. T.y. pats gyvenimas privers atskleisti išsitaisymo kelią ir jėgas.
Žmogus su žmogumi niekada nepajėgs būti tiesiogiai susiję – tik per atidavimo savybę, kuri ir vadinama Kūrėju.
Baal Sulamas puikiai tai suprato, juk jis buvo pasiekęs aukščiausią dvasinį lygį. Tačiau norėdamas prie to priartinti paprastą skaitytoją jis pradeda iš toli.
Kai žmogus supras, kokio susijungimo ir vienybės mes privalome pasiekti pagal gamtos sumanymą, kuris neišvengiamas, beliks tik atskleisti priemonę išsitaisymui pasiekti – Šviesą, grąžinančią į savo šaltinį.
Ir žinoma, jis negalvojo apie socializmą arba komunizmą kaip apie pačius sau tikslus, norint sukurti gyventojams gerą gyvenimą mūsų pasaulyje, puikiai suprasdamas ir pats pasiekęs kūrimo tikslą.

Ištrauka iš 2010-03-22 pamokos pagal Baal Sulamo laikraštį „Tauta“

Teisingas požiūris į pasaulį vadinasi „atspindėta Šviesa“, davimu.
Tą akimirką, kai mano santykis su pasauliu tampa davimu (tikru davimu, o ne tuo, kuris priimtas mūsų pasaulyje, kur gailestingumas visada egoistinis) , tuoj pat priešais save matau visišką tobulumą, Begalybės pasaulį, harmoniją ir amžinybę. Tai manyje, aš pradedu gyventi tobulame pasaulyje!
Mes nesuprantame, koks tai stebuklas, juk taip keičiame savo pasaulį! Mes ne tik keičiame tarpusavio santykius – mes keičiame save!
Nėra taip, kad iš blogų tampame gerais. Keisdami save, patenkame į kitą filmą ir pradedame gyventi visiškai kitaip!
Mes įpratome save keisti, veikiami aplinkos, pripratome duoti, kad gautume daugiau ir neprisidarytume priešų, bet tai tiesiog egoistinis prisitaikymas, kad geriau jaustumėmės.
O čia pirmą kartą sužadiname sau Šviesos veikimą.
Mes nežinome, kas tai yra. Tik kartais jaučiame, kaip staiga mus timpteli aukštyn, ir mes kažką suvokiame ir pajaučiame, kažkas atsiveria prote ir širdyje, arba atvirkščiai, užslenka juodas debesis ir nubloškia mus žemyn.
Taip leidžia mums mūsų pakopoje, dar neatskleidus dvasinio pasaulio (davimo pasaulio), kol kas tik iš tolo, pajausti vykstančius mumyse pasikeitimus. Todėl ši Šviesa vadinasi „supanti“, juk ji šviečia mums iš toli.
Bet remdamiesi šiais pavyzdžiais turime pradėti įsivaizduoti tikruosius mūsų pasikeitimus, kuriuos atlieka grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri formuoja iš mūsų kažką visiškai nauja.
Tai nėra paprastas Aš su nauju požiūriu į pasaulį, tai visiškai naujas žmogus. Tai jau ne aš!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kūrinio posūkio taškas“

„Naujasis pasaulis“

„Senasis ir naujasis „Aš“

Antra dalis (Beit Šar Kavanot, 53 d.)

Trečia dalis (Baal Sulamo laikraštis „Tauta“, 71 pamoka )

Pasiruošimas pamokai (Knyga „Šamati“ 63 straipsnis)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vaera“ 270 d. )