Pateikti Ketvirtadienis, balandžio 1, 2010 dienos įrašai.


Dvasinio gimimo metodika

Dvasinis darbas

Kaip pasiekti amžinybę ir tobulumą? – Remiantis savybių panašumo dėsniu.
Jeigu Šviesa ir noras priešingi vienas kitam, Šviesa anuliuoja norą. O jei jie lygūs – palaiko vienas kitą. Tada pradedame jausti, kad jie egzistuoja, – tai ir yra amžinasis gyvenimas, kuriam skirtas kabalos mokslas.
Kad pasiektume tokią būseną kaip Kūrėjas – tą gebėjimą gyventi amžinai ir jausti mūsų tikrąją realybę, privalome išsitaisyti.
Visi šie ištaisymai  reikalingi tam, kad noras mėgautis per savybių panašumo dėsnį taptų panašus į Šviesą.
Toks yra visas ištaisymas. Arba mes priešingi Kūrėjui, kokie ir buvome sukurti iš pradžių, arba palaipsniui tampame panašūs į Jį.
Taisome save, kol Šviesa ir noras susijungia, – ir tą akimirką gimstame dvasiniame pasaulyje.
Ši ištaisymo metodika ir yra kabalos mokslas („kabala“ ivrito kalba reiškia „gavimą“) – mokslas apie tai, kaip savo noruose gauti Šviesą, kad ji nedingtų, o aš pajusčiau savo amžiną, tikrąją realybę. Tai iš tiesų didelė ir nepaprasta išmintis.
Mes nelabai gerai suprantame, kaip tai įgyvendinti. Bet būtent toks yra mūsų vidinis noras, kurio mes net nesuvokiame. Tai mūsų egzistavimo tikslas ir mes nesąmoningai visą laiką to ieškome.
Kai mes savo nore pajuntam Šviesą ir ji lieka mumyse, t.y., kai suvokiame amžinąjį gyvenimą ir nebeišsiskiriame su Šviesa, – tai ir yra dvasinis gimimas, išėjimas iš Egipto.
O iki jo turime kentėti egiptietiškoje tremtyje, pasiruošę dvasiškai gimti, išlaisvinti.
Todėl tiek daug dėmesio skiriame etapams, kuriuos privalome ištverti egiptietiškoje tremtyje, studijuoti, – kad, pasinaudodami įvairiausiomis priemonėmis, kurias mums paruošė visų kartų kabalistai, kuo greičiau ištrūktume iš šios tremties.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Bėgimas iš savęs – į kitą“

„Išeiti iš tremties“

„Krizė: kalba suprantama visiems“

Komentarų nėra

Inkubatorius sielai vystytis

Krizė, globalizacija

Straipsnyje „Tauta“ Baal Sulamas rašo, jog gyvūnas nuo žmogaus skiriasi tuo, kad visiškai pasikliauja gamta, nes negali jos sau pritaikyti, o žmogus, apdovanotas minties galia, nelaukia, kol višta išperės kiaušinį, – jis sukuria inkubatorių, perintį viščiukus tarsi tikra višta.
Žmogus visur, kur įmanoma, siekia  pagerinti  savo būtį, vengdamas gamtos jėgų smūgių.
Jis stengiasi kuo greičiau ir su kuo mažesnėmis kančiomis rasti patogų būdą pasiekti norimą tikslą.
Tokį „inkubatoriaus“ vaidmenį atlieka ir kabalos mokslas, kuris padeda paspartinti dvasinį vystymąsi, kad nereiktų ilgai ir skausmingai laukti, kol tai įvyks rūsčiu natūraliu būdu.
Viso mūsų vystymosi tikslas – savarankiškai (nepriklausomai, laisvai) atsiskleidęs panašumo į Kūrėją pojūtis.
Žmogaus dvasinis „inkubatorius“ turi būti daugialypis, kad kiekvienas sugebėtų rasti ten savo vietą ir pasijusti tarsi rūpestingose motinos rankose.
Ten jis gaus tinkamą „maitinimą“, kuris pamažu vystys jį ir kels aukštyn.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aukštyn atvertos durys“

„Eikime geruoju keliu“

„Ar galima paspartinti išsitaisymą?“

Komentarų nėra

10-04-01 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Beit Šar Kavanot, 4 pamoka)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Trečia dalis (Knyga „Šamati“ 59 straipsnis)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

10-04-01 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pasiruošimas pamokai

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Pasiruošimas pamokai (Knyga „Zohar“, skyrius „Bo“ 178 d. )

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra