Gyvybės eliksyras arba mirtini nuodai

Kabala ir religija

Po antrosios Šventyklos sugriovimo, žmonės liovėsi jautę dvasingumą (prarado davimo savybę), vietoj davimo ir meilės veiksmų (priesakų) liko tik žemiškieji papročiai – jų kopijos.
Kabalistai, buvę kartų priešakyje, palaikė šias tautų tradicijas ir papročius.
Palaipsniui, augant egoizmui ir gilėjant kartų nuopoliui, žmonės ėmė nebesuvokti ryšio tarp papročių ir jų dvasinės prasmės – jie tiesiog atlikinėdavo mechaninius veiksmus, manydami, kad čia ir yra tai, ko iš žmogaus reikalauja Kūrėjas. Už jų vykdymą jiems buvo žadamas atlyginimas šiame ir kitame pasaulyje.
Talmude sakoma, kad jei nėra ryšio tarp žemiškojo ir dvasinio vyksmo, žemiškieji veiksmai yra negyvi ir marina žmogų, t.y. dar labiau jį tolina nuo dvasingumo, nuo Kūrėjo, kadangi tai tenkina žmogų.
Talmude sakoma, kad „Kūrėjui nesvarbu, kaip užmušamas gyvūnas (turime omenyje – ar teisingai ritualine prasme), juk įsakymai duoti tam, kad per juos žmogus išsitaisytų“.
Jei žmogus jaučia ryšį tarp savo materialiųjų veiksmų ir jų dvasinių šaknų, atlikdamas šiuos veiksmus jis primena sau apie dvasingumą, – tada juos verta vykdyti.
Jei tokio ryšio nėra, vien mechaniški veiksmai gali atitolinti jį nuo dvasinio vystymosi, juk jis pasitenkins žemiškais veiksmais („įsakymais“) ir nejaus juose trūkumų.
Tada gyvenimo Tora taps jam mirtinais nuodais: vietoj meilės artimui jis jausis esąs tobulas, manydamas, kad visi jį turi gerbti, – o tai ir yra dvasinio gyvenimo nuodai.

Ištrauka iš 2010-03-29 d. pasiruošimo pamokai

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>