Klausimas: Aš jau dalyvavau kongresuose virtualiai ir jaučiau susijungimą, tai kam man reikia palikti savo patogią sofą ir stengtis asmeniškai atvažiuoti į kongresą, kuris įvys gegužės mėnesio pradžioje Niujorke?
Atsakymas: Neįmanoma susijungti su kitais „nepasikėlus nuo sofos“. Mes gyvename ne virtualiame, o materialiame pasaulyje, ir tas, kuris atvyksta į mūsų materialius susitikimus, supranta, kokie jie būtini norint tobulėti.
Žmogus, niekada nepasitraukęs nuo kompiuterio ekrano, negali įsivaizduoti, ką reiškia susijungimas su kitas žmonėmis.
Kabalos moksle yra dėsnis: dvasinė šaknis privalo paliesti materialią šaką. Todėl turime realizuoti tarpusavio ryšį – virtualioje ir materialioje formoje. To reikalauja mūsų pasaulis.
Taigi žmogus, niekada nebuvęs tokiame susitikime, jame nedalyvauja. Jam tik atrodo, kad jis yra kartu su visais televizoriaus ekrane, – bet tai paklydimas.
Kartą per savaitę rengiame virtualų draugų susirinkimą, o kartą per pusmetį – „gyvą“ susitikimą visi kartu kokiame nors kontinente – ir būtina jame dalyvauti.
Žmogus negali tobulėti nedalyvaudamas kongrese, negaudamas iš jo įspūdžio (rešimot). Ten vyksta jo prisijungimas prie kitų – ir šis ryšys išlieka. Tarsi ten jis įkištų savo šakutę į lizdą ir liktų prisijungęs!
Tai ne mes sugalvojome, o mūsų didieji Mokytojai amžiais tai praktikavo – ir jeigu norime pasiekti tą patį, turime sekti jų pavyzdžiu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šviesa išteka per tarpus tarp mūsų“

„Kongresui – parengtis numeris vienas“

„Kai ateina nusivylimas…“

Klausimas: Ką daryti, jei per „Zohar“ pamoką negaliu susikaupti net penkioms minutėms?
Atsakymas: Vis tiek reikia savyje ieškoti visų šių savybių, apie kurias kalba knyga „Zohar“.
Jeigu ligoniui pasakytum, kad ši knyga padės pasveikti, išsigelbėti nuo nelaimės, bankroto, problemų, – jis ryte rytų tekstą, stengdamasis suprasti kiekvieną žodį! Jis stengtųsi suprasti šį tekstą netgi nepažįstama kalba, jei tikrai jame ieškotų išsigelbėjimo.
Tačiau mes nejaučiame baimės dėl dvasingumo trūkumo… – tik aplinka gali sužadinti mumyse šį poreikį.
Nesvarbu, kad nežinai, kur viso to savyje ieškoti, – vis tiek ieškok! Tarsi įeitum į kažkokią naują, tamsią, nepažįstamą vietą ir nieko nematytum.
Juk tu turi žibintuvėlį, ir kiekvieną kartą, kažką išgirdęs, aplink pradedi juo šviesti – o gal staiga ką nors rasi?!
Suaugusieji mokosi pripildydami savo protą. Tačiau per protą neišsivysto pojūčiai. Kai buvome kūdikiai, vystėmės nesuprasdami, kad girdime ir matome. Tačiau būtent taip mumyse išsivystė pojūčiai ir protas.
Man sakydavo „Žiūrėk!“ – o aš nesuprasdavau. Man aiškindavo ryšį tarp daiktų, o aš šio ryšio nematydavau! – Tačiau būtent per pastangas suprasti aš išsivysčiau iš gyvūno į žmogų.
Todėl ir dabar, norėdamas savyje išugdyti naujus pojūčių organus ir protą, taip pat skaitau ir nesuprantu, apie ką „tai“. Bet mano pastangos vysto naujus mano gebėjimus – ir aš pradėsiu jausti ir suprasti nuo manęs paslėptus pojūčius.
Aukštesnysis pasaulis – tarp mūsų, reikia tik vystytis toliau.
Tiesiog stenkis įžiūrėti! Taip vystosi jutimo organai. O kai pasieksi pojūčius – pradės veikti ir protas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pro džiungles sugrįštant namo“

„Zohar“ kreipiasi į žmogaus jausmus“

„Protingiausia yra …pajusti“