Klausimas: Tvirtinate, kad kabala leidžia pasiekti amžinąjį gyvenimą. Bet mes matome, kad  kabalistai irgi miršta. Kaip gi taip?
Atsakymas: Kabalistas tavo akyse miršta, nes tu nematai viso jo gyvenimo. Matai tik dalį  – gyvūninį kūną, kuris, žinoma, miršta, kaip bet kuris kitas gyvūnas.
Amžinai gyventi lieka dieviškoji, dvasinė dalis, kurią kabalistas išvystė savyje. Ši dvasinė dalis priklauso jam ir suteikia amžino egzistavimo pojūtį. Amžinybė – tai noras duoti, davimo savybė, kurią jis įgijo.
Tai palaipsniui pradedame jausti tik artėdami prie machsomo, kai atsiskleidžia davimo nuojauta.
Šviesa, kuri ima siekti žmogų, sužadina pojūtį, leidžiantį suvokti, ką reiškia truputėlį pakilti virš materijos, galvoti šiek tiek kitaip, elgtis su kitais jaučiant norą duoti.
Žmogus dar neatskleidė savyje davimo savybės, tačiau jau gali šiek tiek prie jos prisiliesti. Atsiranda  nuojauta, kad įmanoma įsilieti į šį jausmą, pojūtį, priklausantį amžinybei.
O kol Šviesa nepriartėjo, žmogui visa tai bus tik tušti žodžiai. Jis norės pavalgyti, pailsėti,  amžinybė bus per toli, jis jos nejaus.
Tik pradėjęs jausti Šviesos dvelksmą lyg tolimą vėjo pūstelėjimą, jis suvokia, kad kabala gali išlaisvinti nuo mirties angelo. Šviesa, priartėjusi prie žmogaus,  atneša ir amžino egzistavimo pojūtį.
Tai pradinė sąlyga vieninteliam laisvam veiksmui, kurį mes pajėgūs atlikti. Antraip kam tau laisvė? Ką dar gali daryti šiame gyvenime, gyvūno kūne?
Juk visa kita darai ne tu, nes esi valdomas iš aukščiau. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti pats, – pasiekti amžinybę.
Davimas – tai amžina, gavimas – laikina. Chochma Šviesa ateina amžiams tik tada, kai priimama Chasadim Šviesos viduje.
Todėl, jei norime pasiekti amžinybę, pirmiausiai turime įgyti norą duoti. Tik tada pajusime amžinąjį gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar pasirengęs pabėgimui?“

„Dvasinio gimimo metodika“

„Aš – amžinas“