Visuomenė pagal dvasinio suvokimo lygį dalinama į minią ir išrinktuosius.
Minią reikia auklėti, mokyti tiesiog mechaniškai vykdyti Toros įsakymus. Auklėjimas įpareigoja žmogų atlikti tam tikrus veiksmus.
Kai kyla klausimas, dėl ko reikia elgtis taip ar kitaip, žmogus aiškina, kad jis taip išauklėtas, tokie jo gimtosios aplinkos papročiai.
Taigi auklėjimas, įprotis verčia žmogų laikytis papročių, nes įpratimas – antrasis prigimimas. Visa, kas įprasta, – išmokti žodžiai ir veiksmai – vykdomi labai lengvai.
O jei žmogus nori atlikti veiksmus, kurių vaikystėje nebuvo išmokytas, kiekvieną kartą iškyla klausimas: „Dėl ko aš tai darau?“ arba „Kas įpareigojo mane tai atlikti?“ Ir jei žmogus nesulaukia paramos iš aplinkos, jis privalo ieškoti Kūrėjo palaikymo.
Toks žmogus priklauso ne miniai, o išrinktiesiems, nes jam reikalingas Kūrėjo palaikymas. „Norinčiajam apsivalyti (nuo egoizmo) pagalba suteikiama iš aukščiau“, nes kai pagalbos nesuteikia aplinka, ji priversta ateiti iš viršaus.

(Rabašo raštai, 3 tomas, straipsnis „Dargot Sulam“, 1774 psl.)