Klausimas: Ką kabaloje reiškia mirusiųjų prisikėlimas ir Mesijo atėjimas? Jūs sakėte, kad prisikėlimas iš mirusiųjų reiškia, kad žmonės nustos buvę egoistais. Jūs turite omenyje, kad mirusių prisikėlimo metu materialus pasaulis susivienys su dvasiniu, ir tada tiek sielos, tiek kūnai bus viename pasaulyje? O jeigu ne, ir viskas dvasiška,vadinasi, ir Mesijas dvasinis, bet ne materialus?
Atsakymas: Žmonės ras savyje taisančią egoizmą jėgą. Ši jėga, ištraukianti juos iš egoistiškai suvokiamo pasaulio, vadinasi Mašijachas (mašijach hebr. – ištraukti, ištempti). Vietoj egoizmo pajautę kitus, ryšį su kitais per norus ir pojūčius tarsi vienas organizmas, įgis savo sielas. Siela – tai Kūrėjo dalis, davimo ir meilės savybė. Kai tai įvyks su visais (nes žmonės tarpusavyje sujungti) nebejausime skirtumų, nebejausime fizinių kūnų, ir bendrai pajausime Begalybės pasaulį – susiliesime su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie sielą, gyvenimą ir mirtį“

„Aš – amžinas“

„Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą“

Pradėję studijuoti kabalą kartais gauname tokį įkvėpimą, dvasios pakilimą, kad degame noru ir esame pasiruošę apversti visus pasaulius! O kartais krentame į visišką bejausmiškumą, nieko nesuprantame, lyg būtume rūke, pasaulis mums panirsta į tamsą. Kitaip tariant, kai turiu ryšį su Šviesa – manyje yra gyvenimas, o kai tik atsijungiu nuo jos, ir ji man nešviečia – tai tiesiog mirtis.
Po to būna kitas etapas. Dėl to, kad veikiu (mokausi, platinu kabalą, užmezgu ryšį su draugais), susiformuoja sistema, kuri pradeda man šviesti net kai esu nelabai gerų būsenų, kai pats nepritraukiu Šviesos.
Tai panašu į žmogų, kuris yra tarp kitų žmonių, o šie jam visada padeda!
Tokia būsena jau vadinasi ne „priesaku“, kuris šviečia jį atliekant, o „Tora“, kuri šviečia man visada! (Pamirškite mūsų pasaulyje priimtas „priesako“ ir „Toros“ sampratas!).
Net jei nelabai gerai jaučiuosi ir esu susipainiojęs, turiu išorinį palaikymą, padedantį pažiūrėti į save tarsi iš šalies ir nuspręsti, kad nebaisu, taip jau buvo ir praėjo. Tora (supanti Šviesa iš grupės, aplinkos) saugo mane net tada, kai ja jau nebeužsiimu, tai yra, nesu artimas Šviesai.
Kai artėjame prie machsomo, viena vertus, jaučiame didesnę paslėptį, tiesiog „egiptietišką tamsą“.
Kita vertus, turime aplinkos palaikymą, kai iš dvasinio kelio nenukrentame į visiškai gyvūninę būseną.
Suprantu, kokia tai tamsa, ją jaučiu ir žinau, iš kur ji ateina ir dėl ko, ir ką privalau daryti, kaip susijungti su Kūrėju.
Iš šios tamsos man ateina Kūrėjo įsakymas paženklinti mūsų susivienijimą „mezuzomis ant durų“, paruošti „išėjimo iš Egipto indus“, pabėgti lygiai vidurnaktį…
Tai ryšys su Aukštesniąja jėga, kuri vadinasi Tora – Šviesa, ji ateina pas mane net jeigu dabar nesu „priesako“ būsenos, net jeigu neturiu asmeninio ryšio su Kūrėju, tai vadinama „diena“. Taip einu pirmyn.
Paslėptis jau ne tokia, kai visiškai atsijungiu ir nieko nesuprantu ir nejaučiu, kaip kad būna pradedantiesiems.
Paskui paslėptyje atsiranda ypatingos formos, jose pradedama skirti įvairius atspalvius, savybes, suprantama, kaip galima su jomis dirbti. Kuo toliau einame pirmyn, tuo labiau atsiskleidžia šių tuštumų tamsos formos. Ir iš jų mes išsiaiškiname išsigelbėjimo formą – anapus machsomo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ant svarstyklių rodyklės smaigalio“

„Ar esi pasirengęs pabėgimui?“

„Dvasinis liftas“

Trečia dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Bear“ 14 d.)

Pasiruošimas pamokai (Knyga „Šamati“, 1  straipsnis)

Pirma dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 44 d.)

Knyga „Zohar“, skyrius „Bear“ 1 d.