Iš Šviesos galime reikalauti visų mums būtinų ištaisymų ir pripildymų.
Viskas, apie ką tik galime pagalvoti, yra Šviesoje – juk tai sukūręs mus Šaltinis.
Kai visais savo veiksmais (mokymusi, darbu grupėje, kabalos platinimu) pritraukiame sau Šviesą, ir ji pradeda mus veikti, tai po kurio laiko pajuntame tarsi stovį prieš kažką nežinoma.
Tai Šviesa jau pradeda artėti prie mūsų, nors jos dar nematome, bet jaučiame, kaip iki mūsų ateina jos „dvelksmas“ (ruach).
Tuomet jau galime atlikti kai kuriuos veiksmus, bijodami Jį prarasti – netekti šios Šviesos, šio pojūčio.
Taip pradedu formuoti savo santykius su Šviesa, bijodamas, kad ji, davimo santykis išnyks. Šviesa leidžia suprasti, kad nenorėdamas jos prarasti privalau būti duodančiuoju!
Imu visą laiką save tikrinti, stengiuosi likti su tokiu ketinimu ir savybėmis, kad išeičiau iš savo ego. Ir tada jaučiu šalia savęs ar savyje tam tikrą Šviesos buvimą.
Taip žmogus pradeda formuoti „šešėlį“ savo prigimtiniam, natūraliam norui mėgautis. Tokį pratimą su mumis atlieka Šviesa, tarsi sakydama: „Nori mane jausti?! Tai daryk taip! O jeigu ne – Aš išnyksiu…“
Šis žaidimas pamažu moko žmogų likti „šešėlyje“, kol tai netampa jo antrąja prigimtimi.
Dabar jis nori būti šešėlyje, jaučia, kad pakilti virš savo asmeninių išskaičiavimų yra ypatinga būsena. Taip iš lo lišma ateinama prie lišma.
Jis mato, kad ši būsena dvelkia tobulumu ir amžinybe. Tiksliau, ši būsena žmogui į naudą. O po to jis pradeda vertinti pačią būseną, pačią davimo ir meilės artimui savybę.
Visa tai su mumis atlieka Šviesa savo žaidimu – priartėdama ir nutoldama, kad šešėlis būtų tai iš Šviesos, tai iš žmogaus pusės: tai žmogus slepia savo egoistinį norą, tai Šviesa slepia save.
Taip žmogus palaipsniui suformuoja savo antiegoistinį ekraną (masach).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pro tamsos siluetą jau matosi išsigelbėjimas…“

„Aukštesniosios pakopos Šviesa“

„Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -50“

„Klausk kabalisto -49“

„Klausk kabalisto -48“

Nežinia, kiek dar reikės dirbti, kad realiai pamatytume naują, ištaisytą pasaulį.
Tačiau mūsų darbo rezultatus  rodo tai, kiek žmonija pabunda.
Kaip šio pabudimo rezultatas turi įvykti tam tikri dideli kokybiniai pokyčiai, ir žmonės pradės jausti dvasinę realybę.
Tam mums reikia pasiekti bendrą galią, kuri vadinasi „šeši šimtai tūkstančių sielų“.
Šią galią mums reikia pasiekti tiek dydžio, tiek jėgos prasme – žmonių, siekiančių dvasinio tikslo, kiekiu, ir  jų tarpusavio ryšio, kuris juos vienija, jėga.
Kai tik pasieksime tokią „šešių šimtų tūkstančių sielų“ galią – priešais mus atsivers dvasinis pasaulis.
Tai ir yra kabalos platinimo tikslas – į šį judėjimą įtraukti tiek žmonių, kad galėtume pasiekti „pirmąją stotelę“ dvasiniame pasaulyje – atverti dvasinę tikrovę.
Kai mes susivienysime taip, kad kiekybę padauginę iš kokybės gausime reikiamą galią (P = UxI – galia lygi įtampos ir srovės stiprio sandaugai) – atsiras dvasinis indas P, kuriame galės atsiverti Kūrėjas.
Tuomet visi šio bendro indo dalyviai pajus atsiveriančią dvasinę tikrovę. Tai vadinasi Kūrėjo atsivėrimu kūriniams.
Tai priklauso tik nuo to, kiek mums svarbus dvasinis, o ne materialusis pasaulis. Mes jau konstruojame šį bendrą Kūrėjo atvėrimo indą, bet kol nebaigsime, negalėsime jo pamatyti.
Jis pasireikš mūsų jutimuose, kartu su Kūrėju jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tu atsakingas už 7 milijardus vaikų“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Partnerystė su Kūrėju“

Antra dalis (Beit Šaar Kavanot, 92 d.)

Trečia dalis (Taika pasaulyje)

Pasiruošimas pamokai (Knyga „Šamati“, 69  straipsnis)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Bear“ 34 d.)