Klausimas: Kaip įsivaizduoti žmogaus gyvenimą dvasiniame pasaulyje – visiškai be kančių?
Atsakymas: Mes nesugebame to įsivaizduoti, nes bet koks mūsų supratimas bus egoistinis.
Dvasinis supratimas – atrasti malonumą ir įkvėpimą duodant, mylint artimą.
Bet ne tam, kad gautum iš to malonumą ir ramybę! O dėl paties šio veiksmo didingumo ir ypatingos vertės.
Kaipgi man pajausti davimo didingumą? Prašau, kad  Šviesa leistų man tai pajusti, nes pats to nesugebu.
Tačiau nesugebu netgi to panorėti ir paprašyti, – ką gi man daryti?! Tam aplinka gali mane įpareigoti – priversti norėti nenatūralaus dalyko, kuris apskritai yra man priešingas.
Visuomenė gali įpareigoti mane kam tik nori. Žmogus yra pasiruošęs net užmušti save dėl to, kad atrodytų didis kitų žmonių akyse.
Viskas priklauso nuo aplinkos, ji gali įteigti tau norus, kurie yra priešingi tavo egoizmui, – ir egoizmas tai palaikys!
Taip yra todėl, kad žmogaus pakopa mumyse – aukščiau už gyvūninę. Ir tam, kad įgyvendintų savo norą žmogaus pakopoje, patenkintų savo garbės troškimą, – žmogus yra pasiruošęs užmušti savyje gyvūną.
Gyvūnas to negali, o žmogus – gali, nes jame yra žmogaus pakopa, kurią galima įtakoti. Ji visiškai priklauso nuo aplinkos.
Taigi aplinka turi kiekvieną įtakoti taip, kad jis užsinorėtų pakilti virš savo asmeninio egoizmo.
Kai taip visi įtakosime vieni kitus, visuomenė kils visą laiką.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasirinkti teisingą aplinką“

„Inkubatorius sielai vystytis“

„Tik žmogus gali pajausti Kūrėją“

Klausimas: Kaip aš galiu prilygti Kūrėjui, jeigu Jis neturi formos?
Atsakymas: Kūrėjas neturi formos, kaip ją suprantame šiame pasaulyje. Šviesa neturi formos, pati savaime Aukštesnioji pakopa neturi formos.
Rabašas rašo, kad visi pasauliai, neatsiskleidžiantys mūsų noruose (kilim), yra Begalybės Šviesa.
Nėra pasaulių, kurie egzistuoja anapus žmogaus. Pasauliai – tai išorinė sistema žmogaus viduje jo vidinės sistemos – Sielos – atžvilgiu.
Todėl mes suteikiame formą viskam, taip pat ir Kūrėjui. Kūrėjas (Bo-Re) vadinamas „Ateik“ (Bo) ir „Išvysk“ (Re).
Keisdamas ir gerindamas savo savybes iš savo neištaisyto noro mėgautis kuriu išorinę formą.
Tiek, kiek ištaisau savo santykį šios išorinės formos atžvilgiu, t.y. ištaisau savo egoistinį norą, – ji įsilieja į mane.
Kiekviena pakopa iš pradžių man atrodo išorinė. O po to dėl mano darbo su aplinka aš pats sau turiu pakelti jos vertę, pamatyti, kad ji aukštesnė, ir geisti jos.
Taip iš neapykantos jai aš pradedu mylėti, norėti jos, iš vartotojiško santykio jos atžvilgiu pereinu prie troškimo jai atiduoti, – ir įgyju šią Aukštesniąją pakopą.
Aš tarsi praryju ją – tai vadinama „nekenčiantį paverčiu mylinčiu“.
Ir taip vis daugiau ir daugiau, kol į save nesuimsiu visos kūrinijos ir nepradėsiu jos vertinti kaip savo paties.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar turi Kūrėjas pavidalą?“

„Kur prasideda dvasingumas“

„Žmogus ir Kūrėjas“

Antra dalis (Beit Šaar Kavanot, 99 d.)

Trečia dalis (Toros dovanojimas)

Pasiruošimas pamokai (Knyga „Šamati“, 221  straipsnis)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Korach“ 20 d.)

Knyga „Zohar“, skyrius „Korach“ 1  d.