Egoizmas, mūsų prigimties pagrindas, yra visų mūsų kančių priežastis.
Kadangi nuo prigimties nepabėgsi, tai žmonės bando kaip nors apriboti jo naudojimą: bando susitarti suprasdami, kad kitaip egoizmas sukels konfliktus, karą.
Šalys mėgina sudaryti tarpusavio sutartis, nors žino, kad situacijos kardinaliai nepakeisi – ją galima pažaboti tik jėga.
Jeigu žmogus žinotų, kad mūsų prigimtį galima ištaisyti, jog blogis atsiskleidžia mumyse specialiai tam, kad jį ištaisytume ir pasiektume kažką didaus ir aukšto.
Kad galime ne tik išvengti nemalonumų, o pakilti iš mirties lygmens į amžino ir tobulo gyvenimo pakopą.
Mes stengiamės šias žinias perteikti žmonėms, o kai jie pradės tai suprasti, visi pajus didžiulį palengvėjimą.
Niekas nežino, kiek laiko tai užtruks, nes mūsų laikas įgyja eksponentinį pagreitį, ši kreivė kone vertikaliai kyla į viršų. Todėl reikia dirbti ir nenusiminti, ir tada labai greitai sulauksime vaisių.
Žmogui reikia paaiškinti viso to, kas vysta (dėl mūsų išsitaisymo), priežastį, tikslą (amžinas ir tobulas gyvenimas) bei nurodyti gerą kelią jam pasiekti, t. y. kaip jį realizuoti padedant Šviesai.
Ir tada žmogus atskleis, kas yra tikrasis gyvenimas. Reikia paaiškinti, jog gyvenimas yra ne tai, ką jis dabar suvokia savo ribotuose, egoistiniuose noruose.
Perėjimą nuo vieno parcufo prie kito jis suvokia kaip mirtį, visko praradimą.
O jeigu suvoktume pasaulį nore duoti, tai šio pasikeitimo nejausime kaip praradimo – juk jis jaus bendrą sistemą.
Ir jeigu prarasdamas savo parcufą lieka gyventi šioje sistemoje, tai patenka į naują parcufą.
Jeigu aš prie savo noro kaip nors prijungiu kitus žmones, tai jau jaučiu amžiną šio proceso, kuriame esu, tėkmę.
Šiandien nejaučiame šios amžinybės, ir prarasti šį savo parcufą, 10 sfirų, kuriuos įsivaizduojame kaip šį gyvenimą – mums reiškia prarasti viską! Juk be to daugiau nieko neturime!
Aš nemanau, kad tai taip sunku paaiškinti. Juk žmogus iš to laimi tiek daug, kad panorės klausyti. O kas nesvajoja apie amžinybę ir tobulumą…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – tik koridorius į dvasinį pasaulį“

„Vaistai jau pradėjo veikti“

„Šuolis nuo stogo“ su Kūrėjo parašiutu“

Klausimas: Ką tai reiškia – kenkti draugui?
Atsakymas: Jei tai mano kabalistinės grupės draugas, o aš nesirūpinu, kaip su juo susivienyti, – tai jau blogis.
Juk taip aš gręžiu skylę mūsų bendroje „valtyje“, mūsų bendrame dvasiniame inde, ir savo neveiklumu kenkiu jam.
Jei nesistengiu praplėsti mūsų bendro dvasinio „kli“ ir nors šiek tiek tinginiauju –  kenkiu kitiems.
Mums atrodo, jog jei nieko nemušame, nežudome, nevagiame – tai viskas tvarkoje, ko dar iš mūsų galima norėti?
Mes nesuprantame, kad galime kenkti netgi būdami absoliučiai „pavyzdingi piliečiai“.
Dvasiniame darbe to nepakanka. Jei bent akimirką nesirūpinu bendro dvasinio indo kūrimu, dvasiniame darbe tai nėra geras elgesys.
Tą pačią akimirką, kai nebesirūpinu šiuo bendru „kli“, tampu kenkėju.
Nėra jokios tarpinės būsenos – tik gėris ir blogis! Toks  aukštesnės mūsų ryšių sistemos dėsnis.

Iš 2010-04-27 d. pamokos pagal Baal Sulmao straipsnį „Toros dovanojimas“

Trečia dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vera“ 62  d.)

Pasiruošimas pamokai (Knyga „Šamati“, 73  straipsnis)

Pirma dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 45 d.)

Knyga „Zohar“, skyrius „Vera“ 41  d.