Jei nematai, kad tavo draugai itin siekia dvasingumo, jei aplinka nedaro tau įspūdžio, jei negauni įkvėpimo duoti, vadinasi tu pats prie to neprisidedi. Pradėk save investuoti į draugus ir pamatysi, kaip jie savo ruožtu paveiks tave.
Tai labai paprasta formulė! Aš įsijungiu į grupę ir drauge su visais pasiekiu tokią būseną, kai pradedame įtakoti vieni kitius.
Šis mūsų ratas tampa dvasiniu indu (kli), kuriame susijungia visi mūsų norai dvasingumui, visi taškai širdyse, o virš jų yra antiegoistinis ekranas, mūsų abipusis davimas.
Dabar, kai visi veikiame vieni kitus, turime pasitikrinti, ar tai darome dėl to, kad duotume Kūrėjui? Jeigu taip, tai turime ekraną ir atspindėtą Šviesą. Tada pagal savybių panašumą mums iš karto atsiveria Aukštesnioji jėga.
Aš->grupė->siela – štai ir visa formulė!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip veikia ištaisymo mechanizmas“

„Nėra nieko vientisiau už sudaužytą širdį“

„Vidinis kabalisto darbas (2)“

Klausimas: Davimas – tai veiksmas ar noras duoti?
Atsakymas: Ką galima duoti Kūrėjui, jei Jam netrūksta nieko, išskyrus tavo ryšį su Juo? Net ir to Jam nereikia.
Kūrėjui trūksta vienintelio dalyko – kad taptum toks pat kaip Jis. Tuo suteiksi Jam malonumą. Kodėl? Todėl, kad tada būsi geriausios būsenos.
„Bet aš nenoriu būti geriausios būsenos! Noriu galvoti tik apie davimą!” Jei galvoji apie davimą – tai ir galvoji, kaip pasiekti pačią tobuliausią būseną.
Svarbu, kas tave skatina: noras duoti Kūrėjui, dėl kurio sieki tobulos būklės, ar sieki jos, nes ji – pati geriausia, o davimas Kūrėjui tau tėra užmokestis… Dėl ko tu dirbi?
Negali būti noro duoti be jo realizavimo. Jei nori, turi ir įgyvendint šį norą. Davimo veiksmas ir noras duoti – vienas ir tas pats.
Dvasinėje plotmėje nėra fizinių veiksmų, visas mūsų darbas – pajusti norą duoti. Ką gali suteikti Kūrėjui? – Tik norą duoti Jam!
Mes atskleidžiame Chochma Šviesą. Dėl ko turime atskleist šią šviesą – dėl Kūrėjo ar dėl kūrinių?
„Aš duodu Kūrėjui!” Ką tu duodi?.. Ar anksčiau Jis neturėjo Šviesos, o dabar turi? – Tu duodi Jam savo ryšį. Tavo ryšys su Juo vadinamas veiksmu.
Tavo noras – tai jau veiksmas. Tačiau šis noras turi būti išbaigtas, kitaip tai nebus noras.
Jis turi išsivystyti per visas keturias stadijas. Ir tik ketvirtojoje stadijoje  atspindėta Šviesa pasiekia Keter – tai ir yra davimas.
Tačiau kurioje Keter vietoje  yra davimas? Jis jaučia, kad duoda Kūrėjui, – ir to pakanka. Juk Kūrėjas neturi norų (kelim) – nei gavimui, nei davimui. Jis neturi jokių norų.
Kai jauti, kad duodi Jam – tai Jo pasitenkinimas, juk Jis yra tavyje. Tu tiesiog leidi Šviesai šviesti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?”

„Gyvenimas – begalinis malonumas”

„Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų”

Ketvirta dalis (Rabašas, 8 straipsnis „Koks Toros ir priesakų vykdymas tyrina širdį“, 1984 m.)

Antra dalis (Įvadas į komentarus „Sulam“, 36 d.)

Trečia dalis („Įvadas į mokymą apie 10 sfirot“ , 19 d.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vaikra“, 428 d.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Tecave“, 1 d.)

Knyga „Zohar“ atsiskleidė tik dabar, nes besivystydami praėjom negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir pasiekėme žmogaus lygmenį (žodis adam – „žmogus“ kyla iš žodžio edome – „panašus į Kūrėją“).
Todėl šiandien jaučiame krizę, bejėgiškumą, neviltį ir nusivylimą mūsų gyvenimu.
Knyga „Zohar“ atsiskleidžia, kad galėtume išsitaisyti – pasiekti tokią pačią tarpusavio ryšio sistemą kaip Begalybės Malchut, kur visi esame susieti į vieną visumą.
Pirmasis išsitaisymo etapas vadinasi „nedaryk kitam to, ko nepakenti pats“. Tai „chafec hesed“ lygmuo (nieko netrokštantis sau), „sugrįžimas iš baimės (drebėjimo)“.
Antrasis išsitaisymo etapas dar aukščiau – lygmuo „mylėk artimą kaip save patį“, „sugrįžimas iš meilės“, gavimas, kad duotum.
Turėsime atlikti šiuos du išsitaisymus, ir juos abu realizuoti santykiuose tarp žmonių.
Juk po to mūsų ištaisytuose santykiuose atsiskleis Kūrėjas – pagal mūsų meilės ir davimo artimui dydį, kaip pasakyta: „Nuo meilės artimui – iki meilės Kūrėjui“.
Nė vieno ištaisymo neįmanoma atlikti kitaip, kaip tik realizuojant jį kabalistų, t.y. norinčių pasiekti žmogaus lygmenį, grupėje.
Tarpusavio santykiuose jie formuoja Begalybės Malchut sistemą, norėdami pajusti joje Begalybės Šviesą, Kūrėją.
Knyga „Zohar“ turėtų mums duoti tam jėgų, norus ir vidinius suvokimus.
Todėl „Zohar“ skaitymo metu reikia stengtis išlaikyti ketinimą, kad visi mes – viena visuma, kad mūsų taškai širdyje, norai pasiekti dvasinį pasaulį, susijungia kartu ir iš šių bendrų norų formuojame mūsų dvasinį indą, Šchina, Begalybės Malchut, kurioje pajusime Kūrėją.
Turime jaustis esantys kartu kaip knygos „Zohar“ autoriai – kabalisto Šimono grupė, ir stengtis įsivaizduoti šios sistemos viduje mūsų tarpusavio ryšius, apie ką ir pasakoja Knyga.
Juk „Zohar“ kalba tik apie ryšį tarp mūsų, nors tai aprašo naudodama įvairias šio pasaulio formas ir vaizdinius. Bet kalbama tik apie mūsų sielos jėgas.

Daugiau šia  tema skaitykite:

„Stebuklinga infuzija“

„Kaip suprasti knygą „Zohar“

„Slaptoji „Zohar“ jėga“

Visas blogis mums paruoštas dar sielos dužimo viršuje metu. Todėl kaip galima sakyti, jog kūrinys nusideda, jeigu jis yra Kūrėjo kūrinys, Jo veiksmų rezultatas?
Kad ir ką žmogus darytų, tai visada bus Kūrėjo pasekmė. Visada galima nurodyti šaltinį, iš kurio viskas kyla.
Net ir Jis pats pripažįsta, kad sukūrė Blogį ir tiktai Blogį – „Aš sukūriau Blogį“ (Barati jecer ha ra!)
Vienintelė valios laisvė, leidžianti mums rinktis tarp gėrio ir blogio ir pareikalauti Kūrėjo ištaisyti blogį mumyse, realizuojama per aplinką.
Kreipdamasis į grupę žmogus pamatys, jog turi savyje „tuščią erdvę“, nepriklausančią nei Kūrėjui, nei kūriniui, – „klipat noga“. Ten nėra nei gėrio, nei blogio, tu ją formuoji savo laisva valia.
Dirbdamas su grupe pamatysi, jog yra kažkas, ką Kūrėjas tau paliko, kad priimtum sprendimus. Tai ypatingas, tavo nepriklausomybės taškas.
Tu vadinsies žmogumi, jeigu iš šio „balto“, laisvo taško imsi formuoti Kūrėjo pavidalą, apsispręsi, jog nori tapti tokiu kaip Jis.
Tačiau tau dar teks atskleisti šį tašką. Kol kas tavyje atsiveria dužimo rešimo (prisiminimai).
Šis taškas jau yra ekrano užuomazga, o jį tu turi suformuoti iš rešimo. Šis taškas atsiveria mums dirbant su grupe.
Savo vidinėmis pastangomis valome įvairiausių žievių (klipot) ir įpročių antplūdį – ir staiga po jomis randame Kūrėjui nepriklausančią vietą. Tai iš tiesų stebuklas.
Šiame taške žmogus turi pasakyti:„Nuo manęs priklauso visas pasaulis. Aš savo sprendimu kiekvieną akimirką lenkiu jį į gėrio arba į blogio pusę“.
Tada žmogus visą laiką it akrobatas stovi ant lyno ir kas kartą, kad nenukristų, turi priimti naują sprendimą į gėrio pusę. Tai reiškia, kad kiekviena akimirką jis pasirenka eiti tiesos keliu.
Todėl Baal Sulamas sako, kad kelias pas Kūrėją – itin plonas siūlelis, ir juo žengiantis žmogus turi labai saugotis, kad nepalinktų nei į dešinę, nei į kairę.
Bet visa tai tik su sąlyga, kad jis atveria lyno pradžios tašką – savo pasirinkimo laisvę darbe su aplinka.
O po to visi kiti taškai, kuriais jis žingsniuoja, – tai jo teisingo susijungimo su aplinka, kurią jis pasirenka realizuodamas valios laisvę, taškai.
Žmogus pats formuoja šią virvę – iš taškų, kuriuos atveria. Jis pats jais žengia, nes kaskart pats palinksta ir palenkia visą pasaulį į gėrio pusę.
Juk priešais jį nieko nėra – nei paties taško, kurį jis atveria, nei iš šių taškų sudaryto lyno – tiesaus kelio Kūrėjo link. Juk jis nesidriekia mums nuo Kūrėjo.
Mes gauname tik rešimot, kurie liko kiekvienoje pakopoje leidžiantis iš viršaus žemyn. Bet lyno nėra, mes patys jį formuojame iš apačios į viršų. Galų gale būtent jis ir vadinasi „žmogumi“.
Visi tie parcufai, kuriuos atkuriame iš apačios į viršų, – tai ne tie parcufai, kurie egzistuoja leidžiantis iš viršaus žemyn.
Juk kildami pakopomis mes kiekvieną pakopą atveriame 620 kartų didesnę nei ji buvo leidžiantis žemyn. Tai visiškai kita pakopa, mes patys ją formuojame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šiame pasaulyje nuodėmių nėra“

„Vakar-šiandien-rytoj“

Ketvirta dalis (Rabašas, 7 straipsnis „Draugų meilė“, 1984 m.)

Antra dalis (Įvadas į komentarus „Sulam“, 27 d.)

Trečia dalis („Įvadas į mokymą apie 10 sfirot“ , 17 d.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vaikra“, 411 d.)