Vienintelė problema dvasiškai vystantis yra ta, kad kabalą, Aukštesniojo pasaulio atradimą, mes suprantame kaip mokslinę teoriją, kurią reikia suvokti protu ir realizuoti savomis jėgomis.
O kabala mums siūlo tai, kas visiškai neįprasta, – įgyti naujas savybes. Ir kol žmogus neįgis šių naujų savybių, jis nesupras, apie ką kalba kabala.
Visa kabala – tai metodika, kaip išvystyti naują žmogaus savybę – „meilę artimui“ (ji ir vadinasi „Kūrėjas“) nuo absoliutaus jos neigimo iki visiško atskleidimo. Mūsų „žemiškieji“ jausmai ir protas neturi nieko bendro su Kūrėjo atskleidimu.
Kūrėjo atskleidimas – tai Jo savybės sukūrimas žmoguje. Kabala – davimo savybės, Kūrėjo būsenos formavimo žmoguje metodika. Visą mūsų realybę sudaro du sudedamieji – jausmai ir protas.
Žmogus, sukūręs savyje Kūrėjo pavidalą, vietoje ankstesniųjų įgauna naują protą bei jausmus ir taip nuo šio pasaulio suvokimo (jautimo) pereina prie Aukštesniojo pasaulio suvokimo (jautimo).
Naujas pojūtis žmoguje vadinamas Kūrėju – „Bore“, o tai reiškia  „ateik ir pamatyk“, arba dar kitaip vadinamas siela.
Didžiausia pradedančiojo studijas problema – nesugebėjimas savo vystymąsi susieti su Šviesa, kuri turi mus pakeisti, su ta jėga, kuri turi suteikti mums naujus jausmus ir protą.
Mes įsikimbame į išorines formas ir norime tekstą, parašytą kabalistų, suprasti žemiškais jausmais ir protu, bandome dvasingumą pritaikyti prie savo žemiškosios egzistencijos.
Tačiau kabala nė žodžiu neužsimena apie mūsų pasaulį. Mūsų būsena reikalinga tik tam, kad mokydamiesi, jungdamiesi su grupe pritrauktume jėgą – Šviesą, grąžinančią į šaltinį, bei lauktume savyje gimstančio naujo proto ir jausmų. Jie suteiks naujos realybės suvokimą.
Kovoti su savo prigimtimi – tai pirmiausia pereiti prie naujų pasaulio suvokimo instrumentų, o po to jais naudojantis pajusti ir pažinti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pro džiungles sugrįžtant namo“

„Kur mistika, o kur mokslas?“

„Protingiausia yra …pajausti“