Pateikti Antradienis, 11 gegužės, 2010 dienos įrašai.


Kiekvieną dieną – naujas dangus ir nauja žemė

Dvasinis darbas

Jei savo Gyvenimo Knygoje kiekvieną akimirką neatveriu naujos „raidės“, „žodžio“, „sakinio“, „puslapio“ – turiu nerimauti, kodėl neatsinaujinu ir kritau atgal į gyvūno egzistavimą!
Žmonija nuolat ieško, kuo galėtų save užpildyti (vystydama mokslą ir techniką, pramogas), kad tik galėtų pajusti, jog viskas keičiasi ir gyvenimas nestovi vietoje.
Bet, patyręs ką nors nauja, žmogus mato, jog tai jo neužpildo, – gamta mus verčia vystyti vis naujus rešimot, pasitikti naują gyvenimą.
Vienintelis mūsų išsigelbėjimas – supanti Šviesa, sklindanti iš naujos pakopos ir žadinanti mūsų viduje slypinčius rešimot. Kas kartą turime iš naujo atverti Dangaus Knygą.
Dangus – tai Bina, ir jeigu ši iš Dangaus ateinanti jėga (Binos savybė) pažadins mumyse (Malchut viduje) Šviesą – tai suteiks mums naujo gyvenimo pojūtį.
Ir mūsų Gyvenimo Knygos pasakojimas atsinaujins ir judės pirmyn, ir bus naujas Dangus – vadinasi, ir nauja žemė, naujas noras.
Juk viskas kinta tik dėl Šviesos, kuri ateina ir atveria mumyse naujus norus, naujus rešimot.
Todėl turime pasirūpinti,  kad aplinka ir knygos visuomet mumyse žadintų vis naujus norus.
Tai, kad nuolat atsiveria kas nors naujo, turi tapti kasdienybe. Negalime sau leisti tiesiog plaukti su gyvenimo tėkme – privalome patys ją nuolat skubinti.
Tik jei aš judu savo noru, „žadindamas iš apačios“ (iterute de-letata) – aš taisau savo sielą ir artėju prie tikslo, prie savo dvasinio vystymosi realizacijos.
Nelaukite pasikeitimų iš viršaus – visų pokyčių turi reikalauti pats žmogus, tiktai taip jis gali atnaujinti savo Knygą.
„Ne aušra mane žadina, o aš žadinu aušrą,“ – visa Šviesa turi ateiti mano prašymu.
Antraip tai bus ne Šviesa, o mane veikti verčianti tamsa…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vienintelė, bet be galo sudėtinga sąlygą“

„Kiekvienas turi tapti kūrinio autoriumi!“

„Kaip pajusti supančią Šviesą?“

Komentarų nėra

Kvietėte dvasinę greitąją?

Dvasinis darbas

Mano gyvenime problemų per akis. Kartais net atrodo, kad viskas nusibodo, viskas prarado skonį.
Visa, kas gyvūniška ir žemiška, kol kas reikėtų atidėti į šalį ir išsiaiškinti, kas svarbiausia: kokie šiuo metu mano santykiai su aplinkiniais?
Aš juos niekinu, man jie nerūpi, tegul prasmenga skradžiai… Neigiami jausmai aplinkinių atžvilgiu ir yra mano blogio pradas.
Jis kyla iš sudužimo: kažkada mes buvome sujungti, o dabar, priešingai, esame visiškai nutolę. Šis atradimas itin svarbus, kaip tik jo man ir reikia.
Aš ne atmetu, o renku šiuos neigiamus momentus, rodančius, kaip nekenčiu kitų. Kaip šaunu, kad tai man atsiskleidė!
Taip, aš nekenčiu ir niekinu kitus, man nuo jų bloga, mes beprotiškai nutolę – nuostabu. Dabar turiu galimybę imtis išsitaisymo.
Ir štai aš einu jų link, dedu pastangas, mokausi, dalyvauju platinime, – kad tik pajusčiau nors menką ryšį, kad nusilenkčiau, kur tik įmanoma.
Jei jaučiu, kad šiandien neturiu jėgų net žiūrėti į savo draugus, tai imuosi kokio nors mechaninio darbo bendro reikalo labui, – kol palaipsniui negrįžtu į bendrą srautą.
Kiekvienas gali būti nublokštas į tokią būseną, iš kurios pats nepakils. Ir todėl jis tiesiog privalo gauti palaikymą iš savo grupės ir iš visos mūsų pasaulinės bendruomenės, lygiai kaip netekusiam sąmonės reikalinga pagalba iš šalies.
O grupės turi atpažinti tokius atvejus ir tuoj pat „nukentėjusiems“ teikti skubią profesionalią pagalbą – tarsi gydytojai gelbėti jų dvasinę gyvybę.
Tai darydami mes „neištriname“ blogio žmoguje, o suteikiame paramą, kad pažadintume jį ir atvestume prie viduriniosios linijos, kuri jį ir suformuos. Tada visas blogis taps gėriu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

„Klausimai kelyje – 8“

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

Komentarų nėra

10-05-11 d. rytinė pamoka

Pamokos

Pokalbis apie grupę

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra