Pateikti Penktadienis, gegužės 14, 2010 dienos įrašai.


Ne visas gyvenimas smagi iškyla…

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Ką tik pasibaigė Tarptautinis Niujorko kongresas (Zohar 2010, gegužė), kuriame dalyvavo visų keturių rasių, dešimčių tautybių atstovai, apie tūkstantis žmonių, turinčių daugybę istorijos stereotipų, – ir staiga per kokias 20-30 valandų visi šie skirtumai pranyksta ir įvyksta susijungimas, meilė.
Bet ko gi mums trūksta, kad nuolat būtume tokios būsenos?
Atsakymas: Kongrese žmonės pajuto vienybę, pakilimą, tikslo svarbą. Iš štai praėjo 20 valandų nuo šio susitikimo pabaigos, ir mes vargiai beprisimename, kad tai buvo.
Viskas pranyksta iš mūsų pojūčių ir atminties – kodėl negalime to tęsti ir visą laiką tai jausti?
Tokia būsena negali ilgai tęstis, kaip ir visais mūsų gyvenimo atvejais: žmogus pasiekia įkvėpimo, susižavėjimo piką, o po to nusiramina. Neįmanoma tokiame pakilime išsilaikyti visą laiką.
Tai išplaukia iš atvirkštinės priklausomybės tarp Šviesos ir noro dėsnio: tai Šviesa privalo augti, tai noras – didėti.
Taip jie pakaitomis auga, ir mes pasistūmėjame tarsi eidami dviem kojom, vidurio linija, jungiančia dvi – kairiąją ir dešiniąją linijas.
Bet jų susijungimas vyksta tik tam, kad pasistūmėtume – ir vėl pradėtume judėti: eidami į dešinę, iš kur imame tikslo svarbą, ryšį, norą tęsti ir eiti.
Po to iš kairės – širdies apsunkimą, kad turėtume su kuo dirbti ir vėl grįžti į viduriniąją liniją. Taip mes tobulėjame.
Todėl tokia būsena negali trukti ilgai – tai prieštarauja gamtai, ir netgi, sakyčiau, kad nėra blogesnės būsenos, kaip visą laiką patirti tokią euforiją.
Žmogus turi jausti, kad tobulėja, dirba, įveikia kažkokį vidinį pasipriešinimą, o ne nuolat sklando padebesiais.
Mūsų darbas – pajausti, kad kažką duodame ir gauname, vėl duodame ir vėl gauname. Turime patirti pasipriešinimą, veikimą ir pasiekimą.
Todėl daug didesnį pasitenkinimą teikia sunkus darbas, sunkūs pasiruošimai, kurie vėliau baigiasi tokiu didžiuliu kongresu, kuriame mes dvi-tris dienas mėgaujamės tuo, ką pasiekėm, matydami savo darbo rezultatus ir vaisius.
Bet po to privalome vėl sugrįžti į sunkumo, įveikimo, ieškojimo, aiškinimųsi ir ištaisymų būseną – kad galiausiai ir vėl pasiektume eilinius nuostabius jos vaisius.
Tai plaukia iš to, kad Kūrėjas ir kūrinys stovi vienas priešais kitą kaip dvi priešingos savybės – noras gauti ir noras duoti, o pasiekti lygybę tarp jų įmanoma tik atliekant tokius abipusius veiksmus.
Antraip netobulėsime. Neįmanoma sustoti ir pasilikti mažos būsenos (katnut), chafec-hesed – reikia tęsti toliau!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų“

„Laikas dovanoti ir laikas gauti“

„Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…“

Komentarų nėra

Pirmasis susitikimas su Šviesa

Dvasinis darbas

Klausimas: Ar jūs galite papasakoti apie savo pirmąjį dvasinį išgyvenimą, pirmąjį susitikimą su Šviesa? Koks tai jausmas?
Atsakymas: Pirmasis dvasinis išgyvenimas visiems yra toks pats, nes visi žmonės praeina vienodas būsenas.
Pirmą kartą susitikęs su Šviesa žmogus jaučia, kad visas pasaulis užpildytas meile – tik šilta jėga, be jokių apribojimų. Tai labai šiltas, geras jausmas, aprėpiantis visą pasaulį.
Žmogus gyvena, mato žmones, visą pasaulį, tačiau jaučia, kad oras tapo sodresnis, šiltas, švelnus. Aplinkinis pasaulis žmogui tampa minkštas, šiltas.
Toks pirmasis dvasinis jausmas, kurį patiria žmogus. Tačiau paprastai jis pamiršta šį jausmą.
Kaip ten bebūtų, šis jausmas žmogui duodamas tam, kad pateiktų jam kokį nors įrodymą, palaikytų jį, suformuotų jame naujus suvokimo indus (kelim), kad jis galėtų žengti pirmyn.
Po šio pirmojo dvasinio išgyvenimo, duoto jam iš aukščiau, žmogus turi labai stengtis, kad pats pasiektų tą patį jausmą, o po to – ir milijardus kartų stipresnius jausmus.
Bet jis jau juos valdys, supras ir dirbs su jais.
Visus įspūdžius, nuo paties pirmojo ir toliau, – žmogus jaučia besivystančiame taške, dvasinio suvokimo indo (kli) viduje, o ne fiziologinių ir psichologinių reiškinių srityje.

Komentarų nėra

Kas yra rešimot?

Kabala

Klausimas: Kas yra rešimot?
Atsakymas: Tai pripildyta mano būsimoji būsena (kita, aukštesnė pakopa), kuri kol kas paslėpta nuo manęs, neaiški ir miglota. Rešimot pabudina manyje troškimą siekti būsimos, aukštesnės būsenos. Jei stengiuosi, kad dėl aplinkos (mokytojas, grupė, knygos, mokymasis) poveikio ši būsena man taptų svarbi,  priklausomai nuo savo pastangų pritraukiu Šviesą iš aukštesnės būsenos. Ši Šviesa vadinama Or Makif (Supanti Šviesa). Ji šviečia į mano rešimot tokia jėga, kokia aš siekiu aukštesnės būsenos, pajutęs šios būsenos svarbą iš aplinkos (mokytojo, grupės, knygų, mokymosi). Tuomet galiu atskleisti šią būseną – ji tampa kita mano pakopa. Rešimot yra visa informacija apie mano būsimas būsenas. Tačiau man nepakanka jėgos greičiau pritraukti šią jėgą, pagreitinti dvasinio vystymosi tempą, nepakanka Šviesos. Tam ir duota kabala. Vis tiek visi ateisime į visišką išsitaisymą – arba 1) priverstinai,  per krizes, karus ir pan., kaip šiandieninis pasaulis, arba 2) laisva valia, savo noru, greičiau, maloniau, kaip ir siūlo kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Žvelgiant į gyvenimo knygą“

„Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa“

„Rešimot istorija ir vystymasis“

Komentarų nėra

10-05-14 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Trečia dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vaikra“ 33 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

10-05-14 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pasiruošimas pamokai (Knyga „Šamati“, 66 straipsnis)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Pirma dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 50 d.)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

10-05-13 d. vakarinė pamoka („Zohar“)

Pamokos

Knyga „Zohar“, skyrius „Vaikra“ 17 d.

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra