Kildamas nuo pakopos ant pakopos, patirdamas įvairias būsenas, žmogus turi nepamiršti, kad yra tik viena jėga – ne jis ir ne aplinka, o tik Aukštesnioji jėga, visuotinė Gamta, Kūrėjas, organizuojantis jam visas šias būsenas, ir jis yra su Juo susijęs.
Teisybė, kad aš turiu nusižeminti prieš aplinką. Teisybė, kad turiu mokytis iš knygų, parašytų išmintingų žmonių – kabalistų, kiekvieną kartą kurdamas save iš naujo.
Tačiau per visas šias priemones, apvalkalą, visą šį teatrą – aš esu susijęs su vieninteliu Režisieriumi, kuris man viską sukuria pagal taisyklę „Iš priekio ir iš nugaros Tu apglėbsi mane“.
Tada aš ne paprasčiausiai įveikiu pakopas ir būsenas, kuriu santykius su grupe, – o visąlaik palaikau ryšį su Juo – pasinaudodamas visomis šiomis priemonėmis, kurias Jis pastatė tarp mūsų tarsi adapterius Jam atskleisti.
Palaipsniui, studijuodamas jas, aš matau, kad visos šios kliūtys, visos paslėptys tarp manęs ir Jo – skirtos padėti man pakeisti save, kaskart vis labiau panašėjant į Jį – Režisierių, viską man organizuojantį.
Tada aplinką, atmosferą, bičiulius, mokymąsi, mokytoją pradedu suvokti kaip Jo atstovus.
Aš liaujuosi jiems patiems savaime teikęs kažkokią reikšmę ir egzistenciją, ir palaipsniui mano akyse jie išnyksta kaip turintys savo jėgas, valdžią ir įtaką.
Aš vis labiau susieju juos su Kūrėju, ir kiek susieju, tiek juos pateisinu, ir pateisinu Kūrėją, taip su manimi besielgiantį, – ir užmezgu su Juo ryšį.
Tada aš myliu visus, juk jie padėjo man pasiekti susiliejimo su Juo, ir visas pasaulis vadinamas „šventąją Šchina“ – vienas noras, kuriame Šviesa užpildo viską. Ir šis noras – mano.

Iš 8-osios kongreso „Zohar 2010“ pamokos, Niujorkas, 2010-05-09