Pranešimas: Profesorius Michailas Krickis: Panspermijos teorija (mikroorganizmų pernešimas nuo vieno kosminio kūno ant kito) neatsako į klausimą, kaip Visatoje atsirado gyvybė.
Iki Didžiojo sprogimo prieš 12-14 milijardų metų nebuvo net elementariųjų dalelių.
Po to per keletą minučių atsirado protonai, neutronai, elektronai ir materija pradėjo savo evoliuciją.
Tai įmanoma veikiant Dievui – organizuojančiai sistemai, o ne seneliui su barzda, kaip jį vaizduoja šventovių freskos. Replika: Iš dalies teisinga. Dievas, Gamta, Kūrėjas – viena jėga, sumanymas, ištiriamas ir suvokiamas, aukštesnysis noras ir protas. Tai neprieštarauja jokiems kanonams, tinka bet kokiai filosofijai ir religijai.
Visi mokslai, religijos, filosofijos skiriasi nuo kabalos praktine realizacija: žmogus privalo suvokti šią Aukštesniąją jėgą, jos sumanymą ir tikslą savyje, šiame gyvenime mūsų pasaulyje.
Tai įmanoma tik praktiškai studijuojant kabalą – realizuojant vienybę grupėje ir galiausiai visoje žmonijoje.
Klausimas: prašau Jūsų patarimo: ar verta kovoti dėl merginos meilės ar geriau palikti „mūšio lauką“ be kovos? Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):
Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.
Baal Sulamas straipsnyje „Laidavimas“ rašo, kad visi, siekiantys Kūrėjo, – tai viena tauta, kur visi atsakingi vienas už kitą, ir tai vadinama Laidavimu.
Ir Tora (ištaisymo Šviesa) buvo dovanota tautai tik po to, kai kiekvienas buvo apklaustas, ar sutinka vykdyti meilės artimui priesaką, kaip parašyta: „pamilk artimą kaip pats save“, kitaip tariant, ar sutinka, rūpintis kitais ne mažiau, nei mūsų prigimtis mus verčia rūpintis pačiais savimi.
Tai sąlyga, kuriai esant pajėgsime pritraukti sau ištaisymo Šviesą. Bet Šviesa ateis ir ištaisys mūsų dvasinį indą tik tada, jei atskleisime, kad norime taip susivienyti.
Laidavimas – tai kai mes jau sudarome bendrą kūną, vieną organizmą, ir pakilę virš savo asmeninio noro visi priklausome vienas nuo kito.
Tam kiekvienas privalo turėti anti-egoistinį ekraną ir būti dvasiniame pasaulyje, davimo pakopoje (chafėc chėsėd), o savo materialų gyvenimą laikyti sudedamąja dalimi, būtina dvasiniam pakilimui.
Kiekvienas pripildo kitą ir supranta, kad privalo būti susijęs su juo, nes tam skirtas visas jo gyvenimas, panašiai kaip kad vieno kūno ląstelės.
Kiekviena kūno ląstelė ir organas gyvena tam, kad atliktų savo funkciją bendro organizmo labui.
Jų gyvenimo prasmė – tai meilė ir davimas. Ir kai jaučiame tokį tarpusavio ryšį – tai vadinama dvasiniu gyvenimu.
Jeigu panorėsime šitaip susijungti − gausime jėgų tai atlikti!