Klausimas: Kartkartėmis patenku į jūsų grupės bei jos narių asmeninių būsenų aptarimus ir nustembu – kokie jūs dar neištaisyti, žemi, kaip grupė dar nepanaši į grupę, joje nėra draugystės, kur jūsų pažanga?
Atsakymas: Dėkoju už klausimą, galbūt iš jo suprasite ir savo būseną. Kuo aukščiau pakyla žmogus, tuo blogesnį ir silpnesnį jis mato save ir savo grupę.
Nes jiems šviečia Or makif (supanti Šviesa) ir jie mato save aukštesnių pakopų atžvilgiu.
O kai jie kalba apie save, tai klausytojui iš šalies atrodo, jog jis su jais yra tame pačiame lygyje, ir netgi aukščiau, nes nemato savyje tokių problemų, juk save vertina tik to lygio, kuriame yra, atžvilgiu.
Apie tai pasakyta, kad „tiesiais Kūrėjo keliais gali eiti tiktai teisuoliai“ – tie, kurie po to, kai jiems atsiveria visos blogybės juose, pateisina Kūrėją, atveriantį jiems tokias būsenas – juk „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“.
Pažiūrėkite, pavyzdžiui, kaip Izraelio tauta Toroje – savo dvasiniame kelyje – nusideda kiekviename žingsnyje! Taip pat skaitykite „Liepsnojantys erškėčiai Kocke“ ir kt.
O pašaliečiams atrodo, kad jie geresni už tuos, kurie visiškai atsiduoda dvasinei raidai. Todėl, kad jie neturi trijų linijų, negali, nepaisydami sveikos nuovokos, žengti virš savęs.
Pasakyta: „Toros nuomonė priešinga miesčionių nuomonei“ (daat Tora afucha mi daat baal habaitim). Jų neteisingas (žemiškas, egoistinis) mūsų būsenų supratimas atitolina juos nuo mūsų. Ir taip geriau mums visiems.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šuolis nuo stogo“ su Kūrėjo parašiutu“

„Siena ar durys į naują pasaulį“

Viskas atsiranda iš AVAJA (jud-kei-vav-kei) – vieningos ir vienintelės egzistuojančios sistemos, ir viskas prasideda nuo šaknies – raidės „jud“ galiuko (kuco šel jud).
Tai Keter, „esantysis“ (ješ mi ješ). Ten yra Šviesa ir yra noras (kli), „kilęs iš nieko“ (ješ mi ain), kurie visada  kartu.
Šviesa veikia norą ir šis įgauna įvairias formas – noras mėgautis visą laiką keičia savo savybes Šviesos atžvilgiu.
„Zohar“ aiškina, kokiu būdu visos savybės kyla iš Šviesos, sukūrusios norą mėgautis, „kilusįjį iš nieko“, ir kaip Šviesa veikia šį norą.
Tai tikra raidos simfonija – Šviesos poveikis norui, pilnatvės troškimui, kuris Šviesos veikiamas keičiasi įgydamas skirtingas formas, išsaugodamas savyje ir Šviesos savybes, savo ankstesniąsias formas, kurios veikia net per keletą pakopų.
„Zohar“ mums aiškina, kaip iš dviejų jėgų – noro duoti ir noro mėgautis – atsiranda visa kūrinių įvairovė. Visa tai tiesiogiai susiję su mumis, nes mūsų pasaulyje taip pat nėra nieko, išskyrus dvi jėgas – balta ir juoda, vienetas ir nulis, gėris ir blogis.
Nesvarbu, apie kokius lygmenis mes kalbame, – visa kūrinija, visi mūsų suvokiami realybės pavidalai bei vaizdai – visi jie sudaryti iš dviejų jėgų.
Kabalistai apie šias dvi jėgas labai gražiai paaiškino remdamiesi raidžių formomis. Žiūrint į šias formas jos atgyja, prisipildo gyvybės.
Per raides tu pradedi suvokti, kaip šios savybės, Kūrėjas ir kūrinys, susijusios, kaip jos tarpusavyje susipina ir prasiskverbia viena į kitą, kokia kryptimi, kokiu būdu, kuo jos susilieja, o kuo ne, kur kokie apribojimai.
Mes paprasčiausiai neturime žodžių šiems santykiams apibūdinti. Bet  raidė, simbolis duoda tau modelį, kurį suvokdamas,  atskleidi savyje visą jausmų, santykių ir visko, kas egzistuoja, visumą.
Raidėje glūdi viskas. Ji  tik atrodo kaip paprasta forma, bet šį paprastumą sudaro tūkstančiai ankstesnių formų, kurias ji buvo įgavusi iš viršaus besileisdama žemyn.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaipgi gauti Begalybės Šviesą“

„Mūsų pasaulyje nėra nieko švento“

„Kiekvienas turi tapti kūrinio autoriumi!“

Antra dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vaikra“, 373 d.)

Pirma dalis (Knyga „Šamati“, 16 straipsnis)

Rabašas, 6 straipsnis „Meilė draugams“, 1984 m.

Knyga „Zohar“, skyrius „Vaikra“, 364 d.