Pateikti Sekmadienis, gegužės 30, 2010 dienos įrašai.


Knyga „Zohar“ atsiskleidžia mums

Zohar

Knyga „Zohar“ atsiskleidė tik dabar, nes besivystydami praėjom negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir pasiekėme žmogaus lygmenį (žodis adam – „žmogus“ kyla iš žodžio edome – „panašus į Kūrėją“).
Todėl šiandien jaučiame krizę, bejėgiškumą, neviltį ir nusivylimą mūsų gyvenimu.
Knyga „Zohar“ atsiskleidžia, kad galėtume išsitaisyti – pasiekti tokią pačią tarpusavio ryšio sistemą kaip Begalybės Malchut, kur visi esame susieti į vieną visumą.
Pirmasis išsitaisymo etapas vadinasi „nedaryk kitam to, ko nepakenti pats“. Tai „chafec hesed“ lygmuo (nieko netrokštantis sau), „sugrįžimas iš baimės (drebėjimo)“.
Antrasis išsitaisymo etapas dar aukščiau – lygmuo „mylėk artimą kaip save patį“, „sugrįžimas iš meilės“, gavimas, kad duotum.
Turėsime atlikti šiuos du išsitaisymus, ir juos abu realizuoti santykiuose tarp žmonių.
Juk po to mūsų ištaisytuose santykiuose atsiskleis Kūrėjas – pagal mūsų meilės ir davimo artimui dydį, kaip pasakyta: „Nuo meilės artimui – iki meilės Kūrėjui“.
Nė vieno ištaisymo neįmanoma atlikti kitaip, kaip tik realizuojant jį kabalistų, t.y. norinčių pasiekti žmogaus lygmenį, grupėje.
Tarpusavio santykiuose jie formuoja Begalybės Malchut sistemą, norėdami pajusti joje Begalybės Šviesą, Kūrėją.
Knyga „Zohar“ turėtų mums duoti tam jėgų, norus ir vidinius suvokimus.
Todėl „Zohar“ skaitymo metu reikia stengtis išlaikyti ketinimą, kad visi mes – viena visuma, kad mūsų taškai širdyje, norai pasiekti dvasinį pasaulį, susijungia kartu ir iš šių bendrų norų formuojame mūsų dvasinį indą, Šchina, Begalybės Malchut, kurioje pajusime Kūrėją.
Turime jaustis esantys kartu kaip knygos „Zohar“ autoriai – kabalisto Šimono grupė, ir stengtis įsivaizduoti šios sistemos viduje mūsų tarpusavio ryšius, apie ką ir pasakoja Knyga.
Juk „Zohar“ kalba tik apie ryšį tarp mūsų, nors tai aprašo naudodama įvairias šio pasaulio formas ir vaizdinius. Bet kalbama tik apie mūsų sielos jėgas.

Daugiau šia  tema skaitykite:

„Stebuklinga infuzija“

„Kaip suprasti knygą „Zohar“

„Slaptoji „Zohar“ jėga“

Komentarų nėra

Lynu – tiesiai pas Kūrėją

Dvasinis darbas, Grupė, Kūrėjas

Visas blogis mums paruoštas dar sielos dužimo viršuje metu. Todėl kaip galima sakyti, jog kūrinys nusideda, jeigu jis yra Kūrėjo kūrinys, Jo veiksmų rezultatas?
Kad ir ką žmogus darytų, tai visada bus Kūrėjo pasekmė. Visada galima nurodyti šaltinį, iš kurio viskas kyla.
Net ir Jis pats pripažįsta, kad sukūrė Blogį ir tiktai Blogį – „Aš sukūriau Blogį“ (Barati jecer ha ra!)
Vienintelė valios laisvė, leidžianti mums rinktis tarp gėrio ir blogio ir pareikalauti Kūrėjo ištaisyti blogį mumyse, realizuojama per aplinką.
Kreipdamasis į grupę žmogus pamatys, jog turi savyje „tuščią erdvę“, nepriklausančią nei Kūrėjui, nei kūriniui, – „klipat noga“. Ten nėra nei gėrio, nei blogio, tu ją formuoji savo laisva valia.
Dirbdamas su grupe pamatysi, jog yra kažkas, ką Kūrėjas tau paliko, kad priimtum sprendimus. Tai ypatingas, tavo nepriklausomybės taškas.
Tu vadinsies žmogumi, jeigu iš šio „balto“, laisvo taško imsi formuoti Kūrėjo pavidalą, apsispręsi, jog nori tapti tokiu kaip Jis.
Tačiau tau dar teks atskleisti šį tašką. Kol kas tavyje atsiveria dužimo rešimo (prisiminimai).
Šis taškas jau yra ekrano užuomazga, o jį tu turi suformuoti iš rešimo. Šis taškas atsiveria mums dirbant su grupe.
Savo vidinėmis pastangomis valome įvairiausių žievių (klipot) ir įpročių antplūdį – ir staiga po jomis randame Kūrėjui nepriklausančią vietą. Tai iš tiesų stebuklas.
Šiame taške žmogus turi pasakyti:„Nuo manęs priklauso visas pasaulis. Aš savo sprendimu kiekvieną akimirką lenkiu jį į gėrio arba į blogio pusę“.
Tada žmogus visą laiką it akrobatas stovi ant lyno ir kas kartą, kad nenukristų, turi priimti naują sprendimą į gėrio pusę. Tai reiškia, kad kiekviena akimirką jis pasirenka eiti tiesos keliu.
Todėl Baal Sulamas sako, kad kelias pas Kūrėją – itin plonas siūlelis, ir juo žengiantis žmogus turi labai saugotis, kad nepalinktų nei į dešinę, nei į kairę.
Bet visa tai tik su sąlyga, kad jis atveria lyno pradžios tašką – savo pasirinkimo laisvę darbe su aplinka.
O po to visi kiti taškai, kuriais jis žingsniuoja, – tai jo teisingo susijungimo su aplinka, kurią jis pasirenka realizuodamas valios laisvę, taškai.
Žmogus pats formuoja šią virvę – iš taškų, kuriuos atveria. Jis pats jais žengia, nes kaskart pats palinksta ir palenkia visą pasaulį į gėrio pusę.
Juk priešais jį nieko nėra – nei paties taško, kurį jis atveria, nei iš šių taškų sudaryto lyno – tiesaus kelio Kūrėjo link. Juk jis nesidriekia mums nuo Kūrėjo.
Mes gauname tik rešimot, kurie liko kiekvienoje pakopoje leidžiantis iš viršaus žemyn. Bet lyno nėra, mes patys jį formuojame iš apačios į viršų. Galų gale būtent jis ir vadinasi „žmogumi“.
Visi tie parcufai, kuriuos atkuriame iš apačios į viršų, – tai ne tie parcufai, kurie egzistuoja leidžiantis iš viršaus žemyn.
Juk kildami pakopomis mes kiekvieną pakopą atveriame 620 kartų didesnę nei ji buvo leidžiantis žemyn. Tai visiškai kita pakopa, mes patys ją formuojame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šiame pasaulyje nuodėmių nėra“

„Vakar-šiandien-rytoj“

Komentarų nėra

10-05-30 d. rytinė pamoka (3 dalis)

Pamokos

Ketvirta dalis (Rabašas, 7 straipsnis „Draugų meilė“, 1984 m.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

10-05-30 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Įvadas į komentarus „Sulam“, 27 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Trečia dalis (Įvadas į mokymą apie 10 sfirot , 17 d.)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

10-05-30 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vaikra“, 411 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra