Knyga „Zohar“ atsiskleidė tik dabar, nes besivystydami praėjom negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir pasiekėme žmogaus lygmenį (žodis adam – „žmogus“ kyla iš žodžio edome – „panašus į Kūrėją“).
Todėl šiandien jaučiame krizę, bejėgiškumą, neviltį ir nusivylimą mūsų gyvenimu.
Knyga „Zohar“ atsiskleidžia, kad galėtume išsitaisyti – pasiekti tokią pačią tarpusavio ryšio sistemą kaip Begalybės Malchut, kur visi esame susieti į vieną visumą.
Pirmasis išsitaisymo etapas vadinasi „nedaryk kitam to, ko nepakenti pats“. Tai „chafec hesed“ lygmuo (nieko netrokštantis sau), „sugrįžimas iš baimės (drebėjimo)“.
Antrasis išsitaisymo etapas dar aukščiau – lygmuo „mylėk artimą kaip save patį“, „sugrįžimas iš meilės“, gavimas, kad duotum.
Turėsime atlikti šiuos du išsitaisymus, ir juos abu realizuoti santykiuose tarp žmonių.
Juk po to mūsų ištaisytuose santykiuose atsiskleis Kūrėjas – pagal mūsų meilės ir davimo artimui dydį, kaip pasakyta: „Nuo meilės artimui – iki meilės Kūrėjui“.
Nė vieno ištaisymo neįmanoma atlikti kitaip, kaip tik realizuojant jį kabalistų, t.y. norinčių pasiekti žmogaus lygmenį, grupėje.
Tarpusavio santykiuose jie formuoja Begalybės Malchut sistemą, norėdami pajusti joje Begalybės Šviesą, Kūrėją.
Knyga „Zohar“ turėtų mums duoti tam jėgų, norus ir vidinius suvokimus.
Todėl „Zohar“ skaitymo metu reikia stengtis išlaikyti ketinimą, kad visi mes – viena visuma, kad mūsų taškai širdyje, norai pasiekti dvasinį pasaulį, susijungia kartu ir iš šių bendrų norų formuojame mūsų dvasinį indą, Šchina, Begalybės Malchut, kurioje pajusime Kūrėją.
Turime jaustis esantys kartu kaip knygos „Zohar“ autoriai – kabalisto Šimono grupė, ir stengtis įsivaizduoti šios sistemos viduje mūsų tarpusavio ryšius, apie ką ir pasakoja Knyga.
Juk „Zohar“ kalba tik apie ryšį tarp mūsų, nors tai aprašo naudodama įvairias šio pasaulio formas ir vaizdinius. Bet kalbama tik apie mūsų sielos jėgas.

Daugiau šia  tema skaitykite:

„Stebuklinga infuzija“

„Kaip suprasti knygą „Zohar“

„Slaptoji „Zohar“ jėga“