Mes dar atskleisime, kad mums reikalingi visi Žemėje gyvenantys žmonės – kiekvienas iš 7 milijardų.
Aplinka žmogų veikia kaip jėgų stiprintuvas, nes kiekvieno žmogaus jėga atskirai labai maža.
Kuo daugiau visuomenėje tokių žmonių, kurių įtakai atsiduodu, tuo didesnę jėgą įgysiu.
Tai lems pakopos, kurioje galėsiu prilygti Kūrėjui, aukštį ir mano susiliejimo su Juo laipsnį.
Pats vienas šito pasiekti negalėčiau. Kabalistinė grupė – tai ta vieta, kurioje prilimpu prie Kūrėjo, ir ji lemia kokiame lygmenyje prilygsiu Jam.
Grupė man tampa tais namais, kuriuose susitinka Kūrėjas ir kūrinys. Ir kai su Juo susitinkame, tai manęs jau nebėra – esame „Mes“ visi, kurie man virto manuoju „Aš“.
„Negali kalinys pats išsilaisvinti iš kalėjimo“ – bet tai gali padaryti draugai,  įkvėpdami jam dvasingumo svarbą ir duodami jam savo jėgą.
Ir kiekvienas turi galvoti apie tai, kaip gali padėti draugui kiekvieną jo būseną susieti su tikslu ir suprasti tikslo būtinybę, džiaugtis jame atsiveriančiais „nusidėjėliais“.
Nesvarbu kokias būsenas patiriame – pakilimus ar nuopuolius, svarbiausia, kad judame tikslo link.
Ir tada suprantame, kad privalome jas praeiti kaip ligonis gydymą – toks gydymas gali būti nemalonus žmogui, bet jis jau nujaučia išgysiąs.
Todėl reikia kelti nuotaiką vieni kitiems – ir ne šiap sau lengvabūdiškai linksmintis, o įkvėpti vieni kitiems gyvenimo dvasią – dvasinį gyvenimą, kuriuo žmogus džiaugiasi.
Nuotaika tokia svarbi yra todėl, kad ji suteikia jėgų gyventi. Nei materialus gyvenimas, nei turtai, nei valdžia nesuteiks pakilios nuotaikos.
Ir tik vieni kitiems galime padėti, jeigu kažkas neteko tikėjimo jėgos,  jėgos gyventi, t. y., kai aplinka, vienintelė vedanti mus pirmyn priemonė, žmogaus nebepalaiko.
Ir tik kitas žmogus gali įteigti mums davimo svarbą, tikrumo ir gyvenimo pilnatvės pojūtį.
Ir čia kiekvienas turi padėti draugui, rodydamas pavyzdį, kaip dega tikslu, kurį tuoj tuoj pasieksime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?“

„Paprasta dvasinio gyvenimo formulė“

„Kiekvieną akimirką rinktis aplinką“

Klausimas: Kodėl dvasinė sistema tokia sudėtinga? Kūrinys prašo viena, o gauna visiškai kita.
Atsakymas: Pirmiausia tai netiesa. Kūrėjas ir kūrinys supranta vienas kitą, dirba kartu ir tarp jų nėra jokių ginčų – su sąlyga, kad jie tampa bendradarbiais.
Tada kūrinys gauna tai, ko prašo, Kūrėjas iš anksto žino, ko paprašys kūrinys, duoda jam viską, ko reikia, ir nekyla jokių problemų.
Problema atsiranda tada, kai kūrinys prašo ne pagal atitinkamą lygmenį, kitaip tariant, prašo, kad mėgautųsi pats ir, suprantama, vietoj to gauna kančias ir sunkumą širdyje – tam, kad pamatytų, jog jo būsena negera, o kryptis neteisinga.
Todėl tik tada, kai tarp kūrinio ir Kūrėjo nėra teisingo ryšio, kūriniui atrodo, kad Kūrėjas jo nesupranta, neduoda jam to, ko reikia, ir tada jis reiškia Kūrėjui daugybę priekaištų.
„Kurgi visa tai, kas man priklauso?! Kodėl Tu neištaisai manęs?! Kodėl nepripildai manęs?!
Tačiau vos kūrinys užmezga ryšį su Kūrėju, jis tiksliai žino, kodėl ir kokias Šviesos porcijas gauna, kur dirbti tikėjimu aukščiau žinojimo, o kur savo jėgomis ir t. t..
Kūrėjas nori, kad žmogus pažintų Jį ir eitų drauge su Juo. Bet kada žmogus turi ryšį su Kūrėju? – Eidamas tikėjimu aukščiau žinojimo.
Kūrinys nori turėti ryšį su Kūrėju žemiau machsomo, gaunančiųjų norų viduje, o Kūrėjas jam sako: „Ne! Pakilk aukštyn, į Biną, įgyk davimo savybę – ten suprasime vienas kitą! Ten tarp mūsų nebus jokių problemų!”.
Parašyta: „Kūrėjas sukūrė žmogų tiesiu, tačiau žmonės prigalvojo daugybę išskaičiavimų“. Daugybė išskaičiavimų – noro mėgautis viduje, juk jame yra daugybė įvairiausių norų.
Tačiau, jeigu visus tuos norus tu uždengi tik vienu ketinimu duoti, tai tavyje nelieka daugybės išskaičiavimų, tėra vienintelis išskaičiavimas, vienintelis adresatas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš išorės stebint Kūrėjo veiksmus”

„Visa kūrinija – Kūrėjo žaidimas”

„Gyvenimas – tai dialogas su Kūrėju”

Ketvirta dalis (Rabašas, straipsnis „Kokią pakopą turi pasiekti žmogus“)

Antra dalis (Įvadas į komentarus „Sulam“, 41 d.)

Trečia dalis („Įvadas į mokymą apie 10 sfirot“ , 26 d.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Tecave“, 62 d.)