„Artimas“ – tai nėra tiesiog bet kuris žmogus – tai mano draugas, kuris yra priešais mane, o aš palaipsniui pradedu siekti meilės jam, idant pasiekčiau meilę Kūrėjui.
Tai griežta formulė: pirmiausiai kreipiuosi į Kūrėją ir tam, kad turėčiau su Juo ryšį, susivieniju su draugais, „artimais“.
Dirbu siekdamas meilės artimui, nes tai sąlyga, norint pasiekti meilę Kūrėjui!
Artimas ir Kūrėjas susiję tarpusavyje, nes mano noro mėgautis atžvilgiu jie yra vienodoje padėtyje. Jie vienodai tolimi nuo manęs, ir mano santykis su jais vienodas!
Kūrėjas – vien duodantysis, ir artimas man atrodo toks pat nepakenčiamas, kaip ir davimo savybė… Todėl atstumiu juos abu.
Jeigu nepasieksiu vienodo santykio ir Kūrėjo, ir artimo atžvilgiu, negalėsiu teisingai dirbti. Tai tas pat, kaip nusitaikyti į taikinį – suvesti savo žvilgsnį su taikikliu ir taikiniu.
O jeigu esu labiau pasisukęs į Kūrėjo arba į artimo pusę – aš jau nesu nusitaikęs teisingai.
Turiu nukreipti save tiesiai į tikslą, kad siekiantysis Kūrėjo (Isra-el), ištaisymo Šviesa ir Kūrėjas – susijungtų į vieną visumą.
„Artimas“ (kabalistų grupė) – tai dvasinis indas, sielų sistema, O Kūrėjas – tas, kas šią sistemą pripildo.
Bet po to suprantu, kad tai yra vienas ir tas pats, nes indas tampa tokiu pat kaip Šviesa. Nėra Šviesos be indo, kli! Ir man viskas susijungia į vieną.
Grupė man tampa Kūrėjo pavyzdžiu. Savo santykyje su ja sužinau, kaip elgtis Kūrėjo atžvilgiu: mylėti ar neapkęsti.
Juk santykis su Kūrėju gali būti tik davimas – tai prašome, tam man duota grupė, kad patikrinčiau, kiek aš atiduodu.
Kas sukuria atstumą, skirtumą tarp Kūrėjo ir grupės? – tik mano asmeninis egoizmas! Jeigu ne jis, tarp jų nebūtų jokio skirtumo.
Kodėl aš kol kas jaučiu skirtumą? Todėl, kad iš Kūrėjo gaunu kažkokį malonumą, o iš grupės – jokio. Štai ir visas skirtumas!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys“

„Paprasta dvasinio gyvenimo formulė“

„Laimės formulė: 1+1=1“