Pateisinti Kūrėją

2010-06-5

Klausimas: Ką reiškia „pateisinti Kūrėją“? Kaip šis procesas vyksta žmogaus viduje?
Atsakymas: Pateisinti Kūrėją, visą kūriniją, visą vystymosi procesą, Aukščiausiąjį valdymą.
Tai vyksta tuo metu, kai žmogus eina per visas 125 pakopas, už kurių slepiasi Kūrėjas.
Slėpdamas save žmogus anuliuoja Kūrėjo paslėptį ir mato, jog paslėptis jam naudinga – kad sukurtų savo ekraną.
Juk dirbdamas su palėptimi jis įgyja atskleidimą, suvokimą, pajutimą ir žinias, pakyla iš gyvūninio lygmens į žmogaus lygmenį.
Žmogus slepia save, kad Kūrėjui nereikėtų slėpti Savęs. Kaip pasakyta: „Kadangi Mozė slėpė savąjį veidą, nusipelnė, kad Kūrėjas atvertų Savo veidą“.
Juk Kūrėją galime išvysti tik atspindėtoje Šviesoje. Kai paslepi savo norą mėgautis, apriboji jį, sukuri atspindėtą Šviesą, tada atspindėtoje Šviesoje tau atsiveria tiesioginė Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš, pasaulis ir Kūrėjas“

„Lynu – tiesiai pas Kūrėją“

„Kaip atskleisti Kūrėją?“

Komentarų nėra

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

2010-06-5

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Klausimas: Ar viską, ko mokiausi šiame gyvenime, mano siela prisimins? Ar kitame gyvenime toliau mokysiuos kabalos ir vėl ateisiu į grupę?
Atsakymas: Iš šio gyvenimo žmogus pasiima su savimi tik savo praeitą dvasinį kelią. Tai nedingsta. Juk dvasinio pasaulio atžvilgiu buvome ir liekame toje pačioje realybėje, tik ji šiek tiek nuo mūsų paslėpta. Aš visą laiką esu savo sieloje, nepaisant to, kad jos nejaučiu. Net ir šiandien su ja dirbu ir patiriu skirtingas būsenas.
Visa tai vyksta mano amžinoje sieloje. Tai, kad dabar matau aplink save fizinius kūnus ir šį pasaulį – tai mano dvasinės būsenos ,,miražas“. Ir jeigu šiandien dirbu su savimi viduje, tai savo kitą įsikūnijimą pradėsiu nuo daug aukštesnės dvasinės būsenos. Tai reiškia, kad greičiau įeisiu į kabalos grupę ir sėkmingiau mokysiuos. Visas praeitas kelias pasiliks manyje kaip dvasiniai genai (rešimot) – tai neišnyksta. Dvasiniame pasaulyje apskritai niekas nedingsta. Viskas pranyksta tik mūsų pasaulyje, nes pranyksta ir jis pats.
O iš viso to, ką įgijau dėl savo egoistinio noro, aišku, kad nieko neliks. Juk šis noras pranyksta. Išliks tik išorinis apvalkalas. Kaskart pereidama naują gyvenimo ciklą siela kuria sau aplinką pagal savo gebėjimus ir būtinybę ištaisyti save.
Kodėl esu būtent tokioje, o ne kitoje aplinkoje? Todėl, kad to reikia mano sielai. Į kūnus nežiūrima – jie palaiko ryšius vieni su kitais šiame pasaulyje ir yra susiję su visais jo įvykiais priklausomai nuo to, kiek to reikia sielos taisymui.
Su kūnu nesiskaitoma. Jis apskritai realiai neegzistuoja – tai tam tikra virtuali iliuzija, pasirodanti priešais mus tokia forma. Iš tikrųjų, egzistuoja tik siela, bet būtent jos mes ir nejaučiame… O jos vystymasis vienareikšmiai nulemia, kas vyksta su kūnais.
Todėl „Įvado į knygos Zohar“ pabaigoje Baal Sulamas rašo, kad tik ištaisyta siela gali mums padėti ištaisyti mūsų pasaulį ir pajausti šį žemišką gyvenimą kaip daug geresnį. Visi šiame pasaulyje vykstantys nusikaltimai kyla dėl neištaisytos sielos. O pačiame pasaulyje nėra jokių veiksmų, nėra ištaisymų – visi pokyčiai galimi tik per sielą.