Mes esame sistemoje, kuri vadinasi vieninteliu kūriniu, Siela, Adomu.
Šią sistemą sukūrė Kūrėjas. Joje esame sujungti pastoviais ryšiais lyg vieno kūno organai.
Mūsų bendras ryšys užpildytas šios sistemos gyvenimu – Šviesa. Sistema vadinasi Begalybės pasauliu, nes joje viskas yra be ribų, tobula.
Ant šio Begalybės pasaulio, kur visos dalys susietos meile ir pripildytos beribe Šviesa, Kūrėjas uždeda mažinantį filtrą, o po to dar vieną ir dar – ir viską gadina…
Tarytum nupieščiau gražų paveikslą, o po to uždėčiau ant viršaus juostą su purvinomis, netvarkingomis dėmėmis.
O po to dar vieną ir dar vieną, vis labiau tepliodamas originalų piešinį – taip uždedu 125 sluoksnius. Tai 125 davimo ir meilės savybių, jungiančių mus Begalybės pasaulio sistemoje, mažėjimo sluoksniai.
Mes esame pačiame išoriniame sluoksnyje ir iš viso nejaučiame ankstesnių sluoksnių. O mūsų sluoksnyje ryšių sistema visiškai sugedusi.
Užuot jautę meilę, jungiančią mus Begalybės pasaulyje, mes nekenčiame vienas kito, nejaučiame bendro ryšio tarp mūsų, esame izoliuoti, užsidarę, sudužę.
Iš šios paskutinės būsenos Kūrėjas nori mus sugrąžinti į pačią pirmąją – šviesią ir gerą būseną, kad per visus šiuos sluoksnius, visus filtrus, visus pasaulius (olam – pasaulis iš žodžio olama – paslėptas) grįžtume atgal į Begalybę.
Todėl Jis mus kviečia ir budina. Prieš tai Jis mus vystė egoistiškai, kad išmoktume geriau suprasti, jausti ir valdyti savo gyvenimą.
O kai pasiekiame tam tikrą brandumą, Jis pradeda mus vystyti kokybiškai.
Jau nebepakanka, kad didindami savo egoizmą tiesiog eitume pirmyn.
Dabar privalome artėti prie Jo savybėmis įgydami tokį norą kaip Jo, kad tas noras būtų to paties tipo, o ne šiaip sau didėtų kaip kad buvo per visą mūsų istoriją. Todėl dabartinis mūsų vystymosi etapas yra toks ypatingas.
Jei bandome vis labiau prilygti vidiniam sluoksniui, kur esame stipriau sujungti vieni su kitais, tai taip sužadiname sau jo Šviesą – ir ji šviečia mums iš toli, kaip supanti Šviesa, Or Makif – ir joje išsitaisome taip, kad tarp mūsų įsiviešpatauja meilės ir davimo Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį!“

„Gyvenimo ir mirties klausimas“

„Paslėptį paversti atskleidimu“

Mes neturime galimybės suvokti dvasinę realybę savo egoistiniu protu. Jis to nesugeba!
Todėl dvasinis supratimas vadinamas suvokimu (asaga) pagal posakį „Suvokimas rankoje“. „Ranka“ – tai ištaisytas egoistinis noras.
Todėl kabalos moksle yra taisyklė: „Iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“, „Teisėjas neturi daugiau, nei mato jo akys“ ir pan., kur nurodoma į Aukštesniojo pasaulio atskleidimą aiškiai jį suvokiant.
Savo suvokime mes pereiname 125 pakopas – nuo jo pradžios iki galo. Kiekvieną pakopą sudaro 25 atskiri parcufai – tarpinės būsenos (žr. Baal Sulamo „Beit Šaar akavanot).
Taigi kiekviena iš 125 pakopų, vadinamų „sfira“, apima 25 savo pačios formas, o kiekviena šių – taip pat 25 savas subformas ir taip toliau, iki Begalybės.
To neįmanoma suskaičiuoti, jų aprašymui nėra konkretaus skaičiaus. Tik aukštesniame lygmenyje, kur nėra raidžių ir skaičių, galime suvokti visą šią naujų savybių įvairovę, o vėliau ir savo pasikeitusiu protu. Tada formų kiekybė pereina į kokybę ir jaučiama suprantamai bei aiškiai.
Todėl begalinis parcufų, sfirų ir pasaulių, dvasinio suvokimo pakopų skaičius atrodo begalinis dabartiniam mūsų protui.
O dvasiniam protui viskas susiveda į paprastą davimo ir meilės norą, kuriame jaučiamas susiliejimas su Kūrėju į vieną visumą „Aš, Šviesa, Kūrėjas – Viena!“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Besiplečianti Begalybė“

„Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų“

„Su knyga „Zohar“ iki visiško išsitaisymo“

Ketvirta dalis (Rabašas, straipsnis, „Draugų svarba“)

Antra dalis (Įvadas į komentarus „Sulam“, 55 d.)

Trečia dalis („Įvadas į mokymą apie 10 sfirot“ , 49 d.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vajece“, 8 d.)