„Zohar“, „Vajece“  skyrius, 59 psl.: „Ir štai Kūrėjas stovi aukščiau“. Čia, matydamas kopėčias, išvydo Jokūbas tikėjimo ryšį – Nukvą, sujungiančią visas sfiras draugėn. Posakis „Stovi aukščiau“ – nurodo druskos stulpą, kalvą.
Nes visos pakopos kaip viena yra šiose kopėčiose, Nukvoje, idant viskas būtų sujungta vieningu ryšiu, nes šios kopėčios patalpintos tarp dviejų pusių, kaip pasakyta: „Aš esu Kūrėjas, Abraomo, tavo tėvo, Dievas ir Izoako Dievas“.
Tai dvi pusės: dešinė ir kairė. Abraomas – dešinioji, Izaokas – kairioji.
Malchut – tai pavidalas, Kūrėjo paveikslas. Mes esame malchut viduje, mes – tai malchut, mes viską jaučiame jos viduje kaip pasaulio vaizdą. Bet iš tiesų jaučiame Kūrėją ir nieko daugiau.
Problema ta, kad tai mes Jį jaučiame pagal savo savybes, pagal savo panašumą į Jį.
Pojūtis visada kyla iš Šviesos, bet noras, jos suvokimo indas, jaučiasi vienaip arba kitaip ir tai priklauso nuo to, kiek jis yra priešingas Šviesai ar panašus į ją.
Todėl aukštesnės sfiros – tai malchut viduje esančios savybės, kurios apima ir Kūrėjo santykį, kai malchut stengiasi prilygti joms.
Jos vadinasi sfiromis, nes jau šviečia malchut viduje, kur pastaroji jas „uždega“ savo ištaisytu noru mėgautis „kad duotum“. Todėl ji švyti.
Juk Šviesa pati savaime nešviečia, ji paslėpta. Ir tik tiek, kiek žemesnė pakopa pakyla, kad prilygtų aukštesniajai pakopai, jos savybės, kurias ji pažadina, idant prilygtų aukštesniajai pakopai, šviečia ir vadinamos sfiromis.
Todėl viską jaučiame, viskas prasideda ir baigiasi malchut viduje. Ir jeigu įsivaizduojame kokią nors struktūrą iki malchut, – tai šitaip tik mes suvokiame.
Lygiai taip pat šiame pasaulyje mums atrodo, kad priešais mus egzistuoja kažkokia realybė, supantis pasaulis, bet iš tikrųjų priešais mus nieko nėra, visa tai tik mūsų viduje. Tiesiog mūsų suvokiama visa realybė suskirstyta į „aš“ ir „mano išorėje“.
Taip pat ir dvasiniame pasaulyje: visą realybę dalijame į sielą, kuri kol kas dar mato tik save pačią, ir į tai, kas yra už sielos ribų.
Bet kai pabaigiame visus taisymus, viskas susijungia į viena, ir nėra skirtumo tarp vidaus ir išorės, viskas susijungia į vieną tašką.
Kildamas aukštyn žmogus mato, kad paveikslas, nors ir tampa platesnis, turtingesnis ir sudėtingesnis, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, viskas susirenka, susitvarko į dešimt sfirų.
Todėl galime daryti išvadą, jog viskas priklauso nuo mūsų suvokimo, nuo to, kiek esame panašūs į Šviesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis liftas“

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

Brangūs draugai! Pradedu publikuoti atrinktas didžiųjų kabalistų citatas įvairiomis temomis. Lauksiu jūsų klausimų šių citatų temomis. Pažadu į juos atsakinėti.

Koks kūrimo tikslas?
Žmogus – kūrinijos centras.
Baal Sulamas”Įvadas į knygą Zohar“, 18 p. (RU, ENG)

Sumanymo sukurti visus pasaulius tikslas nukreiptas tik į žmogų.
Baal Sulamas „Įvadas į knygą Zohar“, 39 p. (RU, ENG)

Kūrinių sukūrimo tikslas, kurio geidė Kūrėjas, yra tik suteikti jiems malonumą, kad jie suvoktų Jo didybę ir tiesą bei gautų iš Jo visą tą gerovę ir malonumą, kurį jiems paruošė.
Baal Sulamas „Įvadas į knygą Zohar“, 39 p. (RU, ENG)

Visa įvairiausiai pasireiškianti kūrimo eilės tvarka nuspręsta iš anksto ir tik remiantis šiuo tikslu, kurio pagrindu žmonija vystysis ir kils savo savybėmis aukštyn tol, kol netaps pajėgi jausti Kūrėją taip pat, kaip jaučia draugą.
Šios savybės – kaip kopėčių pakopos. Jų gausu ir žmogus kyla jomis, įveikdamas vieną po kitos, kol nepasiekia tikslo.
Baal Sulam „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabalistai apie kūrimo tikslą, 1 dalis“

„Atsakau į jūsų klausimus – 1“

Antra dalis (Įvadas į komentarus „Sulam“, 73 d.)

Trečia dalis (Įvadas į „Gyvybės medis“ 1  d.)

Antra dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vajece“, 118 d.)

Pirma dalis (Rabašas, straipsnis 15, „Kas tai yra noras duoti“, 1984 m.)