Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Zohar

„Zohar“, „Vajece“  skyrius, 59 psl.: „Ir štai Kūrėjas stovi aukščiau“. Čia, matydamas kopėčias, išvydo Jokūbas tikėjimo ryšį – Nukvą, sujungiančią visas sfiras draugėn. Posakis „Stovi aukščiau“ – nurodo druskos stulpą, kalvą.
Nes visos pakopos kaip viena yra šiose kopėčiose, Nukvoje, idant viskas būtų sujungta vieningu ryšiu, nes šios kopėčios patalpintos tarp dviejų pusių, kaip pasakyta: „Aš esu Kūrėjas, Abraomo, tavo tėvo, Dievas ir Izoako Dievas“.
Tai dvi pusės: dešinė ir kairė. Abraomas – dešinioji, Izaokas – kairioji.

Malchut – tai pavidalas, Kūrėjo paveikslas. Mes esame malchut viduje, mes – tai malchut, mes viską jaučiame jos viduje kaip pasaulio vaizdą. Bet iš tiesų jaučiame Kūrėją ir nieko daugiau.
Problema ta, kad tai mes Jį jaučiame pagal savo savybes, pagal savo panašumą į Jį.
Pojūtis visada kyla iš Šviesos, bet noras, jos suvokimo indas, jaučiasi vienaip arba kitaip ir tai priklauso nuo to, kiek jis yra priešingas Šviesai ar panašus į ją.
Todėl aukštesnės sfiros – tai malchut viduje esančios savybės, kurios apima ir Kūrėjo santykį, kai malchut stengiasi prilygti joms.
Jos vadinasi sfiromis, nes jau šviečia malchut viduje, kur pastaroji jas „uždega“ savo ištaisytu noru mėgautis „kad duotum“. Todėl ji švyti.
Juk Šviesa pati savaime nešviečia, ji paslėpta. Ir tik tiek, kiek žemesnė pakopa pakyla, kad prilygtų aukštesniajai pakopai, jos savybės, kurias ji pažadina, idant prilygtų aukštesniajai pakopai, šviečia ir vadinamos sfiromis.
Todėl viską jaučiame, viskas prasideda ir baigiasi malchut viduje. Ir jeigu įsivaizduojame kokią nors struktūrą iki malchut, – tai šitaip tik mes suvokiame.
Lygiai taip pat šiame pasaulyje mums atrodo, kad priešais mus egzistuoja kažkokia realybė, supantis pasaulis, bet iš tikrųjų priešais mus nieko nėra, visa tai tik mūsų viduje. Tiesiog mūsų suvokiama visa realybė suskirstyta į „aš“ ir „mano išorėje“.
Taip pat ir dvasiniame pasaulyje: visą realybę dalijame į sielą, kuri kol kas dar mato tik save pačią, ir į tai, kas yra už sielos ribų.
Bet kai pabaigiame visus taisymus, viskas susijungia į viena, ir nėra skirtumo tarp vidaus ir išorės, viskas susijungia į vieną tašką.
Kildamas aukštyn žmogus mato, kad paveikslas, nors ir tampa platesnis, turtingesnis ir sudėtingesnis, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, viskas susirenka, susitvarko į dešimt sfirų.
Todėl galime daryti išvadą, jog viskas priklauso nuo mūsų suvokimo, nuo to, kiek esame panašūs į Šviesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis liftas“

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>