Pateikti Sekmadienis, 27 birželio, 2010 dienos įrašai.


Kabalistai apie kūrimo tikslą, 4 dalis

Baal Sulamas, Kabalistiniai šaltiniai

Brangūs draugai! Pradedu publikuoti atrinktas didžiųjų kabalistų citatas įvairiomis temomis. Lauksiu jūsų klausimų šių citatų temomis. Pažadu į juos atsakinėti.
Pastabos skliausteliuose – mano.

Koks kūrimo tikslas?

(Kūrimo) tikslas yra mus (mūsų sielas) pabaigoje (mūsų ištaisymo) atvesti į suliejimą (panašumą) su Juo, idant Jis gyventų mumyse (kad mūsų ištaisyti norai visiškai prilygtų atidavimo ir meilės savybei, vadinamai Kūrėju).
Baal Sulamas, „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Sielos (atidavimo savybės) įsikūnijimo į kūną (norą gauti) tikslas yra tas, kad būtent būdama kūne (gauti atidavimo labui) ji grįžtų (prilygtų) į savo šaknį (Kūrėją) ir susilietų (visiškai prilygdama) su Kūrėju, kaip pasakyta: „Ir pamilkite savo Kūrėją (1), ir eikite Jo keliais (2), ir laikykitės Jo Įstatymų (3), ir susiliekite su Juo (4)“.
Baal Sulamas, 17 laiškas (RU, EN)

Kiekvienas (pasaulio) žmogus privalo pasiekti savo sielos šaknį.
Baal Sulamas, „Kuriantysis protas“ (RU, EN)

Viso kūrimo tikslas yra tas, kad žemiausiai esantys kūriniai palaipsniui besivystydami Toros ir Įstatymo vykdymo keliu (Tora – ištaisymo Šviesa. Įstatymai – žmogaus 613-os egoistinių savybių ištaisymas padedant Šviesai. Siela – atidavimo norai, sielos atidavimo kitoms sieloms savybės), galėtų pakilti vis aukščiau ir aukščiau, kol nenusipelnys susiliejimo su savo Kūrėju.
Baal Sulamas, „Toros dovanojimas“, 6 p. (RU, ENG)

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabalistai apie kūrimo tikslą, 1 dalis“

„Kabalistai apie kūrimo tikslą, 2 dalis“

„Kabalistai apie kūrimo tikslą, 3 dalis“

Komentarų nėra

Amžinas ne kūnas, o siela

Klausimai ir atsakymai, Kūnas ir siela

Klausimas: Koks skirtumas, kaip žmogus laidojamas?
Atsakymas: 1. Kabala užsiima tik sielos ištaisymu. Kai žmogus ateina į kabalistinę grupę ir pradeda dirbti su savimi, idant susijungtų su draugais tiek, kad įgytų laidavimo savybę, jame kyla neapykantos, kitų atstūmimo suvokimas.
Būtent tas atotrūkis nuo draugų, kurį žmogus jaučia, ir yra ta egoistinė savybė, kurią jis turi ištaisyti į meilės savybę.
Tai įmanoma tik padedant Šviesai, veikiančiai jį mokantis iš kabalistinių šaltinių (Baal Sulamas, Rabašas).
Ištaisytas požiūris į artimą, pasiekus meilę jam, sudaro žmogaus sielą, kuri prisipildo davimo Šviesos ir meilės – Kūrėjo.
2. Žmogaus kūnas neturi jokio šventumo. Šis požiūris į mūsų gyvūninį kūną kilęs iš religijų, kurių atsiradimo pagrindas – Kūrėjo paslėptis, ir todėl, kad nebejaučia sielos,  siela jos laiko mūsų gyvūninį kūną. Todėl žmogui atrodo, kad kūne kažkas yra, juk be kūno jis daugiau nieko nejaučia, ir viską suvokia tik per savo kūną.
Senovėje kartu su mirusio šeimininko kūnu užkasdavo maistą, įvairius reikmenis, žmonas ir tarnus, kad lydėtų ir padėtų jam būsimame gyvenime su tuo pačiu kūnu. Todėl kūną balzamuodavo.
Amerikos indėnai iškasa protėvių kaulus iš kapo, nuplauna ir grąžina atgal – tai pagarbos ženklas.
Hinduistai išrenka kūdikį sudievinimui ir paskelbia jį šventuoju.
Kiek krikščionybėje populiarios relikvijos –  neverta net kalbėti! Iki šių dienų ginčijamasi apie įvairias relikvijas.
Laidotuves lydi visa gausybė įvairiausių apeigų. Ir visos jos pagrįstos tamsuoliškumu bei palaikų garbinimu.
Musulmonai tiki, kad pomirtiniame pasaulyje yra tie patys malonumai, kaip ir mūsų…
Judaizmas taip pat su laiku prarasdamas dvasinio pasaulio, Kūrėjo (tremties, Galuto) jautimą – pradėjo garbinti kapus, užsiima burtais ir „dvasinėmis“ manipuliacijomis, apauga įvairiausiais išoriniais ritualais, aprangos formomis, bando statyti Šventyklą.
Nors visiems aišku, kad esant šiandieniniam dvasiniam jo lygiui tai bus ne daugiau nei paprastas statinys.
Išvada: mūsų pasaulyje (mintyse, labdaroje, veikloje, disciplinose, papročiuose) nėra jokio šventumo (to, kas amžina, tobula, dieviška). Visas mūsų pasaulis – tai trys gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis.
Lygmenį „žmogus“ – nuo žodžio „Adomas“ t.y. „dome“, panašus į Kūrėją, –  būtina pasiekti savo darbu ištaisant mūsų tarpusavio neapykantą  į tarpusavio meilę.
Taip tapsime panašūs į Kūrėją, ir tai reiškia, kad būtent įgiję šią savybę nepriklausomai nuo mūsų gyvūninio kūno pajausime amžinybę ir tobulumą kaip Kūrėjas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šventumas – tai panašumas į Kūrėją“

„Ir niekas nesužinos, kur kapas mano…“

„Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju“

Komentarų nėra

10-06-27 d. rytinė pamoka (3 dalis)

Pamokos

Trečia dalis (Įvadas į komentarus „Sulam“, 76 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Ketvirta dalis (Įvadas į „Gyvybės medis 3  d.)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

10-06-27 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vajece“, 143 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

10-06-27 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pirma dalis (Rabašas, straipsnis 15, „Kas tai yra noras duoti“, 1984 m.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra