Pateikti Penktadienis, liepos 2, 2010 dienos įrašai.


Padarysime ir išgirsime

Dvasinis darbas

Klausimas: Kodėl iš aukščiau žmogui duodama per daug proto, tiek daug, kad jo samprotavimai viršija ir anuliuoja jo darbus, neleisdami eiti pirmyn?
Atsakymas: Žmogui duodama tiek daug proto, kad jis nebūtų gyvūnas! Gyvūnas turi proto būtent tiek, kiek reikia gyvenimui, ir jis neklysta.
O žmogui duodama per daug proto tam, kad jis klystų, planuotų ateitį, turėtų egoistinius ketinimus ir drauge – protą, idant siektų aukštesnės pakopos, vystytųsi ir kentėtų. Juk kančios stumia mus pirmyn.
Žmogui prabunda papildomas noras – taškas širdyje ir sukelia nepasitenkinimą: „Kas aš? Kodėl gyvenu? Kas yra mirtis ir gyvenimas?“ Gyvūnas to neklausia.
Juk tu nesiskundi, kad tau davė visus šiuos klausimus, užuot leidę ramiai gyventi tarsi gyvūnui?
Problema ne proto perteklius, problema ta, kad žmogus leidžia savo žemiškajam protui valdyti jį ir neduoti veikti.
Jeigu veiksmas nedera su protu, tai protas laimi ir jį sustabdo.
Mums reikia įsijungti į grupę, palaikyti gerus santykius, „nusipirkti draugą“ – tai vadinama veiksmu, kaip pasakyta: „padarysime“, o  po to „išgirsime“ – pasieksime Binos lygmenį.
Juk veiksmu pritraukiame taisančią Binos Šviesą ir ji veikia mus, suteikdama savo davimo savybę.
Bet jeigu protas sulaiko žmogų nuo veiksmo – žmogus negali pasikeisti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gyvūnai neturi vaizduotės“

„Aukštesnioji pakopa neklysta“

„Psichologinis barjeras davimo kelyje“

Komentarų nėra

Diena prasideda vakare

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip patikrinti, kad judi į priekį Šviesos, o ne kančių keliu?
Atsakymas: Džiaugsmas liudija apie tai, kad eini Šviesos keliu. Parašyta, jog „džiaugsmas – gerų darbų pasekmė“. Jeigu aš susijęs su kitais, tai visada esu bendro sveiko kūno dalis, gaunanti iš jo jėgas ir įkvėpimą. Jos nuolatos cirkuliuoja mūsų bendrame organizme, teka vienos į kitą, todėl aš niekada nenukrentu ir nenusiviliu!
Aš netgi nejaučiu nuovargio! Suprantama, kad savo kūne galiu pajusti fizinį nuovargį, bet ne dvasinį! Iš kitų visąlaik  gaunu naujus norus ir naują pripildymą, kuris be perstojo liejasi iš jų į mane ir iš manęs į juos. Todėl esant tokiai būsenai žmogus liaujasi jautęs, kas yra nuopuoliai ar problemos. Jam viskas tampa vientisa.
Juk iš tikrųjų diena prasideda vakare. Tačiau aš nejaučiu to lyg tamsios nakties – aš jaučiu, jog tai pasiruošimas kitai pakopai. Man dabar reikia įgauti šiek tiek apetito, išalkti – kad paskui būčiau imlesnis suvokimui.
Ta naktis ne tokia tamsi kaip mes manome. Tai egoizmo viduje esanti tamsa – tai dvasinio indo (kli) statymo laikas. Jeigu žemiškame gyvenime naktį einame miegoti, tai dvasiniame – naktį uoliai dirbame. Mes kuriame – statome save! Lyg naktį rinktum mašiną, o ryte su ja važiuoji.
Nemanykite, kad dvasiniame pasaulyje „naktis“ – tai atskirtas nuo tikrovės sapnas. Aš atitrūkstu nuo ankstesnės tikrovės tam, kad įgaučiau naują tikrovę! Ją kuriu tikėjimu aukščiau žinojimo.
„Vidurnaktį“ vyksta Aba ve Ima sueitis (zivug), kad būtų sukurti nauji norai (kelim). Aš turiu dirbti tamsoje, nes tamsa slepia nuo manęs senuosius norus (juk jie man daugiau nereikalingi, juos palikęs turiu kilti į aukštesnę pakopą), ji taip pat slepia naujuosius norus, kad imčiau jų ieškoti, prisijungčiau juos sau ir suvokčiau, kur jie ir kodėl!
Taip žaidžiame su savo vaiku, paruošę jam žaidimą – tačiau vėliau jis pats turi ką nors padaryti! Žaislas turi būti išardytas (kaip lego kaladėlės), o ne iš anksto surinktas. Juk jis pats turi jį surinkti – štai toks mūsų dvasinis darbas „naktį“.
Todėl tas, kuris glaudžiai susijęs su aplinka, nejaučia kritimuose atotrūkio nuo dvasinio kelio. Priešingai, jaučia, kad jam suteikta galimybė padirbėti ir patirti kvapą gniaužiantį nuotykį, tarsi vaikas, kurio prigimtis skatina jį vystytis ir todėl jam patinka tokie žaidimai: surinkti ir statyti.
Jeigu mūsų aplinka skatins mus tokiam žaidimui, kaip gamta skatina vaiką, tai jausimės lyg žaismingame žygyje. Tačiau, jeigu aplinka nesuteikia mums tokio įkvėpimo, mums  nesinori žaisti, tai kaip sergantis vaikas, kuris iš gamtos negavo to noro, ir todėl jo vystymasis atsilieka.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Džiaugsmas – davimo savybės požymis“

„Žvelgiant į gyvenimo knygą“

„Šis darbas žmogui“

Komentarų nėra

10-07-02 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Trečia dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vajece“, 258 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

10-07-02 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pirma dalis (Knyga „Šamati“, 38 straipsnis)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 65 d.)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

10-07-01 d. vakarinė pamoka

Pamokos

Kabala pradedantiesiems. Valios laisvė

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra