Klausimas: Kodėl iš aukščiau žmogui duodama per daug proto, tiek daug, kad jo samprotavimai viršija ir anuliuoja jo darbus, neleisdami eiti pirmyn?
Atsakymas: Žmogui duodama tiek daug proto, kad jis nebūtų gyvūnas! Gyvūnas turi proto būtent tiek, kiek reikia gyvenimui, ir jis neklysta.
O žmogui duodama per daug proto tam, kad jis klystų, planuotų ateitį, turėtų egoistinius ketinimus ir drauge – protą, idant siektų aukštesnės pakopos, vystytųsi ir kentėtų. Juk kančios stumia mus pirmyn.
Žmogui prabunda papildomas noras – taškas širdyje ir sukelia nepasitenkinimą: „Kas aš? Kodėl gyvenu? Kas yra mirtis ir gyvenimas?“ Gyvūnas to neklausia.
Juk tu nesiskundi, kad tau davė visus šiuos klausimus, užuot leidę ramiai gyventi tarsi gyvūnui?
Problema ne proto perteklius, problema ta, kad žmogus leidžia savo žemiškajam protui valdyti jį ir neduoti veikti.
Jeigu veiksmas nedera su protu, tai protas laimi ir jį sustabdo.
Mums reikia įsijungti į grupę, palaikyti gerus santykius, „nusipirkti draugą“ – tai vadinama veiksmu, kaip pasakyta: „padarysime“, o  po to „išgirsime“ – pasieksime Binos lygmenį.
Juk veiksmu pritraukiame taisančią Binos Šviesą ir ji veikia mus, suteikdama savo davimo savybę.
Bet jeigu protas sulaiko žmogų nuo veiksmo – žmogus negali pasikeisti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gyvūnai neturi vaizduotės“

„Aukštesnioji pakopa neklysta“

„Psichologinis barjeras davimo kelyje“