Pateikti rugpjūčio, 2010 mėn. įrašai.


Neapsikrauk balastu kelyje

Dvasinis darbas

Vidinis darbas atskleidžiamas mums dalimis, priklausomai nuo to, ką reikia atlikti. Mums neduota matyti viso nuveikto darbo, kad tai mums netrukdytų.
Žmogų nuolatos užvaldo šią akimirką jame atsiskleidžiantis noras ir jis pamiršta viską, ką padarė anksčiau, ir kaskart jaučiasi tuščias.
Kuo daugiau jis dirba – tuo giliau paslepiama nuo jo tai, ką jis jau atliko.
Nors jis daug ištaisė ir niekas nedingsta, tačiau jam duodama pajausti, tarsi jis nieko nebūtų padaręs, idant visada turėtų galimybę dar kažką atlikti, kad atsiskleistų naujas noras – kaip pirmąsyk.
Taip tęsiasi tol, kol žmogus atliks tam tikros apimties darbą – tada, vienu baigiamuoju veiksmu „Rav paalim umekabciel“ jam atsiskleis visas per tą laiką sukauptas ištaisymas.
Kelyje privalome užmiršti apie visas ištaisytas būsenas tam, kad gautume norą kitam veiksmui. Antraip sustotume ir nebegalėtume judėti pirmyn.
Kol žmogus nebaigė visų ištaisymų, nuo jo paslėptas visas ankstesnis darbas, lyg jis nieko nebūtų padaręs. Tačiau viskas atsiskleis vienu kartu – Taisymosi pabaigoje!
Viskas grįžta į tas pačias vėžias, bet kadangi kiekvienąkart ateina naujas noras – mums atrodo, tarsi tai būtų visiškai nauja būsena.
„Kasdien mes viską pradedame tarsi iš naujo“ – materialiame pasaulyje atskleisdami naują apetitą, naujus skonius – lygiai taip ir dvasiniame pasaulyje.
Todėl, net jei mums atrodo, kad nieko nepadarėme ir nieko nepasiekėme dvasiniame pasaulyje – vėliau pasirodys, kad taip nėra. O iki pat Galutinio Išsitaisymo negalima prašyti ir reikalauti jokių sąskaitų suvedimo su praeitimi.
Priešingai, reikia dėkoti, kad praeitis nuo mūsų paslėpta, kad neakina ir netrukdo eiti, kaskart leisdama visą darbą pradėti iš naujo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsigręši – pavirsi druskos stulpu

Amžinasis gyvenimo apytakos ratas

Komentarų nėra

Kūrimo programa

Dvasinis darbas

Įvykdyti kūrimo programą – reiškia tapti panašiam į Kūrėją, prilygti Jam. Tokia yra Jo programa mūsų atžvilgiu, juk ši būsena – pati geriausia, tobula.
Bet tam, kad prilygtume Jam, turime įgyti Jam prilygstantį norą.
Kūrėjas sukūrė noro tašką, kurį po to užpildo savo santykiu, Šviesa, visais malonumais ir meile kūriniui.
Jis atskleidžia dvejopą santykį kūrinio atžvilgiu – Chochma Šviesa ir Chasadim Šviesa. Dėl to noras tampa milžiniškas, tampa Begalybės pasauliu.
Bet mes prie šio noro turime pridėti savo, atvirkščią santykį Kūrėjo atžvilgiu. Tam Kūrėjas į šį savo sukurtą norą įdeda davimo tašką, o mes savo pastangomis vystome jį, savo santykį su Juo, kol šis prilygsta Jo santykiui su mumis (padidiname 620 kartų).
Per vieną kartą neįmanoma pasikeisti įsisąmoninant pokyčius, tai vyksta palaipsniui, žingsnis po žingsnio, pamažu keičiantis. Kelias sudarytas iš kritimų ir pakilimų.
Juk, viena vertus, kūrinys turi likti tuščias, norėti užpildymo, kita vertus, pakildamas virš šio tuščio noro turi prilipti prie Kūrėjo ir tapti panašus į Jį. Todėl kūrinyje visada dera dvi priešingos būsenos.
Yra dvi Šviesos: tiesioginė ir atspindėta. Kūrėjas nori, kad atspindėtoje Šviesoje mūsų santykis su Juo būtų toks pat kaip Jo santykis su mumis, išreiškiamas tiesiogine Šviesa – kad taptume tokie, kaip Jis.
Bet davimas Jam – tai Jo noras, Jo prigimtis, o mums – tai ketinimas duoti norint gauti dėl Jo.
Ir todėl galime būti priešingi Jam savo norais, bet lygūs su Juo, panašūs į Jį ketinimu mylėti ir duoti.
Jeigu kreipiuosi į Jį savo noru, tai esu priešingas Jam. Jeigu kreipiuosi į Jį savo ketinimu, tai esu toks pat, kaip ir Jis.
Todėl savo santykiuose su Juo visą laiką krentu (dėl mūsų norų skirtumo) ir kylu (sutampant mūsų ketinimams): padidėjus mano norui, tampu priešingas Kūrėjui, o kai ketinimu duoti ištaisau savo norą gauti – tampu panašus į Jį.
Ir taip visą laiką „supuosi“ tarp šių dviejų polių, bet svarbiausia, kad mano „Aš“ liktų per vidurį, vidurinėje linijoje: reikia įgyti maksimaliai didelį, priešingą Kūrėjui norą gauti, o po to prie jo prijungti atitinkamą ketinimą duoti ir tokiu būdu suformuoti savo vidurinę liniją – gauti dėl Jo, duodant Jam, ir tapus panašiam prilipti prie Jo.
Jeigu man nesvarbu, kaip jaučiu savo būseną (kaip gerą ar kaip blogą), bet man svarbiausia išlaikyti ketinimą tapti maksimaliai panašiam į Kūrėją – vadinasi, esu vidurinėje linijoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda kūrinys?

Kūrinio posūkio taškas

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Komentarų nėra

10-08-31 d. rytinė pamoka (3 dalis)

Pamokos

Trečia dalis (Mokymas apie 10 sfirot, 4 skyrius, 268 psl.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Ketvirta dalis (Įvadas į „Panim Meirot 20 d.)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

10-08-31 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Knyga Zohar, skyrius „Vajechi“, 123 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

10-08-31 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pirma dalis (Rabašas, 32 straipsnis, 1988 m.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

Nuo ko saugo klipa?

Kabala

Klausimas: Nuo ko mus saugo klipa (žievė, netyra jėga)?
Atsakymas: Klipa saugo mus nuo Kūrėjo! Būdami išdidūs negalime su Juo susijungti, ir visada vystomės veikiami dviejų jėgų: viena jėga padedant Šviesai vysto mane viduje, o kita laiko ir stabdo mane, kad likčiau savo nore mėgautis dėl savęs – tai ir yra klipa.
Tačiau, kai išaugame iki kitos būsenos, reikia nuimti ir išmesti klipą, kad galėtume vartoti subrendusį vaisių – žmogaus maistui. Todėl priimta nuo vaisių nulupti žievę ir jos nevalgyti…

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Visi pasauliai – mano viduje

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Komentarų nėra

Siela yra kiekviename žmoguje!

Platinimas, Viena siela

Jeigu studijuosime kabalą tik dėl žinių, nenorėdami savęs ištaisyti – iš to nebus jokios naudos! Svarbiausia – pritraukti sau gražinančią į šaltinį Šviesą.
Todėl praėjusiais amžiais kabalistai slėpė savo knygas, nes žmonės dar nejautė taisančios Šviesos poreikio.
Ir kam tada duoti žmogui knygą? Jis matytų joje tik negyvas raides, tuščias akutes.
Todėl kabala buvo draudžiama! Jeigu žmoguje nesubrendo teisingas noras – kabala jam nebus naudinga, ji atneš tik žalos, nes žmogus studijuos ją mechaniškai, taip ir liks kaip buvęs materialiame lygmenyje.
Bet tada kyla klausimas: kodėl platiname kabalą visiems, neaplenkiant tų, kurie dar neturi dvasinio noro, „taško širdyje“?
Todėl, kad mūsų norą sudaro visi lygmenys. Bendras dvasinis indas apima visas sielas, visus žmones, netgi tuos, kurių sielose dar neatsiskleidė dvasinio taisymosi rešimot, šios sielos negali pradėti taisytis tiesiog dabar, nes nejaučia poreikio pasiekti dvasinį tikslą.
Tačiau kiekvienas žmogus turi sielą! Ir visos jos sudaro Begalybės pasaulio Malchut. Todėl, kai prisijungiame visas šias sielas, jos įsijungia į mūsų ratą, ir mes spinduliuojame jiems mūsų pritrauktą supančią Šviesą, veikiančią visus, kurie kaip nors su mumis susiję.
Supanti Šviesa neveikia jų tokia jėga kaip veikia mus. Mumyse ji betarpiškai veikia dvasinį rešimo, o juose šis rešimo dar neatsiskleidė, ir Šviesa jį veikia netiesiogiai, bet, nepaisant visko, artina juos prie ištaisymo ir jungia prie mūsų bendro, dvasinio organizmo.
Todėl tai anaiptol ne beprasmis darbas! Baal Sulamas rašė, kad kabalos mokslo platinimas plačioms masėms ir yra vadinamasis „Mesijo rago kvietimas“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti gėrio jėgas

Kas yra tikrasis „platinimas“?

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Komentarų nėra

10-08-30 d. rytinė pamoka (3 dalis)

Pamokos

Trečia dalis (Mokymas apie 10 sfirot, 4 skyrius, 268 psl.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Ketvirta dalis (Įvadas į „Panim Meirot 19 d.)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

10-08-30 d. rytinė pamoka (1 ir 2 dalys)

Pamokos

Pirma dalis (Pasiruošimas kongresui: Rabašo straipsnis)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Antra dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vajechi“, 8 pamoka )

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Dvasinis darbas, Grupė

Pasakyta: „Negaliu būti su išpuikėliu toje pačioje vietoje“, nes kur išdidumas – ten nėra Šviesos.
Iš pradžių svečias, nesusimąstydamas vaišinasi nuo šeimininko stalo ir Jo nejaučia, nemato ir nežino, kad šeimininkas egzistuoja.
Staiga jis pastebi, jog Šeimininkas yra ir kad tai Jo stalas – viskas priklauso Šeimininkui. Visos vaišės neatsitiktinai atsirado ant stalo, jos paruoštos specialiai jam – su meile.
Jis sužino, kad Šeimininkas jį myli, ir todėl negali iš Jo nieko priimti – juk jis privalo kaip nors atsakyti. Jis nežino, ką jam daryti!
Problema ne gavimas, o santykis – kuo tai mane įpareigoja. Aš neisiu ten, kur mane per daug myli ar nekenčia.
Meilė irgi kliudo, ką gi aš darysiu su šia didžiule meile, jeigu neturiu kuo į ją atsakyti?!
Kokiu santykiu galiu sumokėti už meilę? Galiu iš Jo priimti malonumą – juk mėgaujasi mano gyvūnas, o Jo meilė – nukreipta į žmogų manyje!
Ir ką gi man daryti – taip Jis verčia mane iš visos širdies į jį reaguoti? Turiu liautis pas Jį ėjęs, arba turiu sugalvoti, kuo Jam atsilyginti.
Ir štai tada tarsi barjeru atsiriboju išdidumu. Pakylu aukščiau Jo santykio su manimi, aukščiau meilės ir neapykantos, tarsi tai neegzistuotų.
Taip veikia manyje apsauginė jėga, padedanti man nesudegti iš gėdos ar iš meilės.
Išdidumas kyla iš tuščios erdvės kūrinio viduje arba iš „žalčio“, Begalybės pasaulio Malchut.
Ištaisyti galimą bet kokią savybę – išskyrus išdidumą! Juk jis skiria mus nuo Kūrėjo, nutraukdamas mūsų tarpusavio ryšį.
Jei esu grupėje – joje galima viskas, bet kokie konfliktai – viskas, išskyrus išdidumą! Išdidumu žmogus atriboja save nuo aplinkos poveikio ir neturi jokių šansų judėti pirmyn.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai