Klausimas: Jeigu reiktų rinktis iš trijų laikotarpių: iki kongreso, jo metu ir po kongreso – kokį Jūs rekomenduotumėte, kaip patį efektyviausią?
Atsakymas: Šie periodai neįmanomi vienas be kito! Jeigu kongreso metu aš nepajutau  įkvėpimo, o po to nepatyriau nuopuolio –  neturėsiu virš ko pakilti ir tam nepakaks jėgų. Juk tai pakilimas ant kitos pakopos.
Kiekvienas pakilimas reikalauja:
1) gauti jėgų iš aplinkos (iš tikslo didybės, iš Kūrėjo – kongreso metu),
2) atskleisti naujus egoistinius norus (nuopuoliai – iškart po kongreso),
3) su naujomis jėgomis stengtis pakilti virš atskleistų norų (kiek įmanoma labiau suartėti su bičiuliais, pasinerti į darbo rutiną, rengtis kitam kongresui).
Prieš kongresą mes visą laiką rengiamės būsimam susitikimui, ruošiamės susivienyti ir pajusti poveikį iš tokios gausybės aplink esančių žmonių, kad jie kuo stipriau paveiktų kiekvieną iš mūsų, ir kiekvienas tiesiog virpėtų iš įkvėpimo.
Juk valios laisvė slypi tik jėgų iš aplinkos absorbcijoje, aplinkos įtakoje – tai vienintelė dvasinio pakilimo priemonė.
Kuo didesnį įkvėpimą kongreso metu patiriu iš aplinkinių, tuo ant aukštesnės pakopos po to galiu pakilti, realizuodamas šį įkvėpimą. Jis turi tapti mano paties nuolatiniu bendro noro (kli) pojūčiu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kartu kylame dar aukščiau!

Kiekvienam duotos visos galimybės

Į viršų ant erelio sparnų

Klausimas: Ar galima sakyti, kad knygos „Zohar“ žodžių tėkmė keičia mus kartu jungiančių jėgų galią ir kryptį?
Atsakymas: Mes nežinome, kaip tai veikia. Čia yra kažkas, kas kol kas nuo mūsų labai giliai paslėpta.
Viena vertus, Knyga parašyta tokia kalba, kad mes lyg ir galime matyti joje visiškai logiškus dalykus, rasti ryšį su jais, kažkokiu būdu pamatyti save juose arba juos mumyse.
Tarp manęs ir knygos yra tam tikra interakcija, ryšys ir supratimas, kad Knyga kalba apie mane, ir aš esu joje.
Bet šis pojūtis visiškai klaidingas. Tiesiog tokia forma mums pateikiamas pasakojimas, kuris mums labai tolimas, į nieką nepanašus ir svetimas. Tarytum kažkokia pabaisa įgytų žmogaus pavidalą, kalbėtų su mumis, o mes galėtume suprati tiktai jos išorinę formą – matyti rankas, kojas, galvą. Bet tai visai ne taip.
Todėl į „Zohar“ turime žiūrėti kaip į Knygą, turinčią tam tikrą slaptą kodą, dvasinių instrukcijų seką. Aš nežinau, kaip viduje tai parašyta ir negaliu prie to prisiliesti.
Norėdamas su šiuo kodu užmegzti kokį nors ryšį, skaitau „Zohar“. Bet ryšys atsiranda ne iš to, kad klausau arba skaitau tekstą, jis priklauso nuo mano noro susijungti su šiuo vidiniu kodu, kad jis mane pakeistų.
Knyga gali būti parašyta įvairiausiomis formomis, aš netgi galiu nesuprasti nė vieno žodžio. Svarbu norėti, kad vidinis Knygos turinys ištaisytų mane. Jos vidinis turinys – tai dvasinis pasaulis su visu jo mechanizmu, veiksmais ir jėgomis, o ne popierius su viršeliu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada atsiveria „Zohar“

Kaip reikia skaityti knygą „Zohar“

Sujungti širdį ir protą

Trečia dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 70 d.)

Ketvirta dalis (Kabalos mokslo esmė )

Antra dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Lech-lecha“, 373 d.)

Pirma dalis (Šamati, 8 straipsnis)

Kabala pradedantiesiems. Meilė Izraeliui.