Viliuosi, kad suprasite, kas yra dvasinis stimuliatorius, kurį norime sukurti.
Juk grupė tai kažkas itin miglota, nepažįstama, nežinia, kur esanti, tarsi kybanti ore.
O stimuliatorius tai visiškai apčiuopiama vieta virtualiame tinkle, kuriame sukaupti klausimai, atsakymai, siekiai, tikslai, aiškinimasis ir į jį galima žiūrėti, kaip į trečią asmenį. Kol kas toks santykis su grupe, siela, kitu pasauliu, Kūrėju mums labiau suprantamas.
Dvasinis pasaulis atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšyje, mus jungiančiame tinkle. Todėl turime sukurti tą mus siejančią erdvę internete ir žiūrėti į tai, kaip į mūsų tarpusavio ryšį, kaskart suteikdami tam vis didesnę jėgą.
Kiekvienas ten dalyvaujantis žmogus galės gauti didelį įspūdį ir įkvėpimą, juk tai bus labiau suprantama ir labiau apčiuopiama aplinka, prie kurios iš tikro galima „prisiliesti“.
Juk šiandien žmonės gyvena virtualioje erdvėje, atveria ten ištisą jausmų pasaulį, naują išmatavimą – vietoje mūsų materialaus gyvenimo.
Jeigu pasieksime tokią būseną, kad grupė per šį stimuliatorių veiks mus, žadins mus, – neprarasime nė akimirkos judėdami dvasinio pasaulio link.
Juk gali būti taip, kad visas žmogaus gyvenimas – tai tik akimirka, ir netgi ji gali likti neužbaigta, nes ši akimirka pradedama iš aukščiau, o užbaigiama mumis žemai.
Kūrėjas pažadina žmogų, o žmogus turi atsakydamas reaguoti. Jeigu jis sureagavo į pasiūlymą suartėti – akimirka baigiasi ir prasideda kita.
Iš tokių akimirkų ir susideda gyvenimas, iš jų susideda mūsų tobulėjimas, kiek suspėsime per šį gyvenimą. Tačiau jeigu žmogus nereaguoja – akimirka nesibaigia…
Saugok akimirką!

Klausimas: Kas yra bendras dvasinis sutuoktinių darbas?
Atsakymas: Dvasinis ryšys – kai moteris tampa tarsi kita vyro „kūno puse“. Juk vyras be žmonos – nepilna noro dalis.
Ši dalis tokio, rodos, „gyvūninio“ egzistavimo, šeimyninio gyvenimo, tarsi visai nesusieto su dvasingumu, – labai svarbi.
Dar neatėjo tas metas, tačiau mes pasieksim būseną, kai ir vyrai, ir moterys pajus būtinybę sužinoti, kokia gyvenimo prasmė, dėl ko mes gyvenam?
O išspręsti šią problemą galima tik tada, kad mes tampame panašūs į gamtą, Kūrėją, todėl privalome gyventi šeimyninėje poroje.
Tai ir bus mūsų bendras dvasinis darbas. Pajusime, kad be dvasinio ryšio negalime išsaugoti šeimos. O be šeimos negalime siekti dvasingumo!
Todėl šiandien šeima yra tokia „sudužusi“, apimta tokios krizės,– tai tarsi „cimcum“ (apribojimas).
Visas ligšiolinis gyvenimas, psichologija, požiūris į šeimą, visa buvusi šeimos paradigma – viskas baigėsi! Tai yra, „sudužo“.
Subyrėjo visa mūsų ankstesnė filosofija, santykis su gyvenimu, šeima, visuomenė. Visa tai priėjo savo pabaigą, todėl šiandien mes išgyvename krizę.
Mes tarsi atpjauname nuo savęs visą buvusį santykį su gyvenimu – ir įžengiame į naujų santykių erą.
Man ir vėl bus reikalinga šeima, vaikai, darbas, visuomenė – tačiau jau ne tam, kad egoistiškai juos išnaudočiau ir sukurčiau sau patogų, mažą lizdelį, skirtą  ramiam materialiam gyvenimui, o kad galėčiau pasiekti davimą, Kūrėją.
Vyksta staigus perėjimas, kuomet mums reikia atskirti save nuo senojo gyvenimo, nuo buvusio santykio.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam reikalinga šeima

Kas šeimoje svarbiausias

Meilė, šeima ir kūrimo tikslas

Trečia dalis („Mokymas apie 10 sfirot“, 6 skyrius, 15 d.)

Ketvirta dalis (Įvadas į „Panim Meirot“ 18 d.)

Antra dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vajechi“, 81 d.)

Pirma dalis (Rabašas, 1 straipsnis )