Vidinis darbas atskleidžiamas mums dalimis, priklausomai nuo to, ką reikia atlikti. Mums neduota matyti viso nuveikto darbo, kad tai mums netrukdytų.
Žmogų nuolatos užvaldo šią akimirką jame atsiskleidžiantis noras ir jis pamiršta viską, ką padarė anksčiau, ir kaskart jaučiasi tuščias.
Kuo daugiau jis dirba – tuo giliau paslepiama nuo jo tai, ką jis jau atliko.
Nors jis daug ištaisė ir niekas nedingsta, tačiau jam duodama pajausti, tarsi jis nieko nebūtų padaręs, idant visada turėtų galimybę dar kažką atlikti, kad atsiskleistų naujas noras – kaip pirmąsyk.
Taip tęsiasi tol, kol žmogus atliks tam tikros apimties darbą – tada, vienu baigiamuoju veiksmu „Rav paalim umekabciel“ jam atsiskleis visas per tą laiką sukauptas ištaisymas.
Kelyje privalome užmiršti apie visas ištaisytas būsenas tam, kad gautume norą kitam veiksmui. Antraip sustotume ir nebegalėtume judėti pirmyn.
Kol žmogus nebaigė visų ištaisymų, nuo jo paslėptas visas ankstesnis darbas, lyg jis nieko nebūtų padaręs. Tačiau viskas atsiskleis vienu kartu – Taisymosi pabaigoje!
Viskas grįžta į tas pačias vėžias, bet kadangi kiekvienąkart ateina naujas noras – mums atrodo, tarsi tai būtų visiškai nauja būsena.
„Kasdien mes viską pradedame tarsi iš naujo“ – materialiame pasaulyje atskleisdami naują apetitą, naujus skonius – lygiai taip ir dvasiniame pasaulyje.
Todėl, net jei mums atrodo, kad nieko nepadarėme ir nieko nepasiekėme dvasiniame pasaulyje – vėliau pasirodys, kad taip nėra. O iki pat Galutinio Išsitaisymo negalima prašyti ir reikalauti jokių sąskaitų suvedimo su praeitimi.
Priešingai, reikia dėkoti, kad praeitis nuo mūsų paslėpta, kad neakina ir netrukdo eiti, kaskart leisdama visą darbą pradėti iš naujo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsigręši – pavirsi druskos stulpu

Amžinasis gyvenimo apytakos ratas

Įvykdyti kūrimo programą – reiškia tapti panašiam į Kūrėją, prilygti Jam. Tokia yra Jo programa mūsų atžvilgiu, juk ši būsena – pati geriausia, tobula.
Bet tam, kad prilygtume Jam, turime įgyti Jam prilygstantį norą.
Kūrėjas sukūrė noro tašką, kurį po to užpildo savo santykiu, Šviesa, visais malonumais ir meile kūriniui.
Jis atskleidžia dvejopą santykį kūrinio atžvilgiu – Chochma Šviesa ir Chasadim Šviesa. Dėl to noras tampa milžiniškas, tampa Begalybės pasauliu.
Bet mes prie šio noro turime pridėti savo, atvirkščią santykį Kūrėjo atžvilgiu. Tam Kūrėjas į šį savo sukurtą norą įdeda davimo tašką, o mes savo pastangomis vystome jį, savo santykį su Juo, kol šis prilygsta Jo santykiui su mumis (padidiname 620 kartų).
Per vieną kartą neįmanoma pasikeisti įsisąmoninant pokyčius, tai vyksta palaipsniui, žingsnis po žingsnio, pamažu keičiantis. Kelias sudarytas iš kritimų ir pakilimų.
Juk, viena vertus, kūrinys turi likti tuščias, norėti užpildymo, kita vertus, pakildamas virš šio tuščio noro turi prilipti prie Kūrėjo ir tapti panašus į Jį. Todėl kūrinyje visada dera dvi priešingos būsenos.
Yra dvi Šviesos: tiesioginė ir atspindėta. Kūrėjas nori, kad atspindėtoje Šviesoje mūsų santykis su Juo būtų toks pat kaip Jo santykis su mumis, išreiškiamas tiesiogine Šviesa – kad taptume tokie, kaip Jis.
Bet davimas Jam – tai Jo noras, Jo prigimtis, o mums – tai ketinimas duoti norint gauti dėl Jo.
Ir todėl galime būti priešingi Jam savo norais, bet lygūs su Juo, panašūs į Jį ketinimu mylėti ir duoti.
Jeigu kreipiuosi į Jį savo noru, tai esu priešingas Jam. Jeigu kreipiuosi į Jį savo ketinimu, tai esu toks pat, kaip ir Jis.
Todėl savo santykiuose su Juo visą laiką krentu (dėl mūsų norų skirtumo) ir kylu (sutampant mūsų ketinimams): padidėjus mano norui, tampu priešingas Kūrėjui, o kai ketinimu duoti ištaisau savo norą gauti – tampu panašus į Jį.
Ir taip visą laiką „supuosi“ tarp šių dviejų polių, bet svarbiausia, kad mano „Aš“ liktų per vidurį, vidurinėje linijoje: reikia įgyti maksimaliai didelį, priešingą Kūrėjui norą gauti, o po to prie jo prijungti atitinkamą ketinimą duoti ir tokiu būdu suformuoti savo vidurinę liniją – gauti dėl Jo, duodant Jam, ir tapus panašiam prilipti prie Jo.
Jeigu man nesvarbu, kaip jaučiu savo būseną (kaip gerą ar kaip blogą), bet man svarbiausia išlaikyti ketinimą tapti maksimaliai panašiam į Kūrėją – vadinasi, esu vidurinėje linijoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda kūrinys?

Kūrinio posūkio taškas

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Trečia dalis („Mokymas apie 10 sfirot“, 4 skyrius, 268 psl.)

Ketvirta dalis (Įvadas į „Panim Meirot“ 20 d.)

Antra dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vajechi“, 123 d.)

Pirma dalis (Rabašas, 32 straipsnis, 1988 m.)