Pateikti rugpjūčio, 2010 mėn. įrašai.


10-08-29 d. rytinė pamoka (3 dalis)

Pamokos

Trečia dalis (Mokymas apie 10 sfirot, 4 skyrius)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Ketvirta dalis (Įvadas į „Panim Meirot 18 d.)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

10-08-29 d. rytinė pamoka (1 ir 2 dalys)

Pamokos

Pirma dalis (Rabašas, straipsnis „Grupės sukūrimo tikslas“, 1984 m.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Antra dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Vajechi“, 7 pamoka )

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

Nieko naujo po saule…

Dvasinis darbas

Klausimas: Jei viskas paruošta iš anksto, tai kaipgi visame šiame procese dalyvauja kūrinys? Atrodo, kad jis viską gauna iš aukščiau, ir kad viskas nulemta…
Atsakymas: Žinoma! Jeigu duodu savo sūnui surinkti konstruktorių „lego“ arba parnešu jam vaikiško maistelio, prie kurio triūsė ištisos įmonės ir laboratorijos, nejau visa tai nėra paruošta iš anksto?
Viskas parengta iš anksto, tačiau vaikas auga ir tuo pat metu tampa nepriklausomas. Jis stengiasi užaugti – ir taip bręsta, vysto savo asmenybę, remdamasis visu tuo, kas paruošta iš anksto. Taip vystomės.
Todėl čia negalime sugalvoti nieko naujo, kaip pasakyta: „Valgysime ką sukaupę“. Viskas vyksta pagal rešimot, kurie glūdi mumyse.
Tačiau mes iššaukiame Šviesas, kad jos atskleistų mumyse rešimot, mes pritraukiame mus supančią Šviesą, kad suprastume, ką turime daryti, kad išsiaiškintume.
Mes kaip partneriai dalyvaujame Kūrėjo veiksmuose. Todėl mūsų darbas vadinamas Kūrėjo darbu.
Iš šio darbo mokomės būti panašūs į Jį, ir savo darbe judame pirmyn nuo „gimimo“ stadijos prie „žindymo“ ir „brendimo“.
O vėliau, „grįžimo, kuris grindžiamas meile“ etape jau atliekame veiksmus kaip Kūrėjas. Bet ką reiškia „kaip Kūrėjas“? Jėgos – Jo, mes tik atskiriame, ką ir kaip reikia daryti.
Kai pasiekiame galutinį išsitaisymą (gmar tikun) – reiškia, kad atskleidėme visus Kūrėjo veiksmus mumyse, dalyvaudami juose kaip aktyvūs partneriai, trokšdami, kad tie veiksmai realizuotųsi. Ir nieko daugiau.
Todėl ir sakoma, kad mes ištaisome save. Kiekvienu atliktu veiksmu ištaisau save, kitaip tariant,  visa širdimi sutinku, noriu ir susilieju su pačiu veiksmu. Taip pasiekiame galutinį išsitaisymą.
Visiškai išsitaisius, kai visur kur tampu panašus į Kūrėją, tikriausiai egzistuoja ir kiti veiksmai, kuriuos atlieku labiau savarankiškai, nepriklausomai nuo Aukščiausios jėgos.
Apie tai neturime jokio supratimo. Apie tolimesnius etapus kabalos mokslas nekalba.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie nulemtą likimą

Jeigu paliksi mane dienai…

Komentarų nėra

Kilsime kartu!

Kabala, Mokytojas ir mokinys

Klausimas: Kaip vyksta dvasinis išsitaisymas?
Atsakymas: Iš pradžių aukštesnysis dvasinis parcufas nusileidžia pas žemesnįjį, prilimpa prie jo, įgauna jo formą ir savybes. Paskui ateina Šviesa, ir per ryšį, kuris užsimezgė tarp aukštesniojo ir žemesniojo parcufo, aukštesnysis kildamas gali paimti žemesnįjį ir pakelti jį kartu su savimi.
Todėl būtent sielų kritimas ir sudužimas suteikia galimybę išsitaisyti. Iš pradžių aukštesnioji pakopa nusileidžia pas žemesniąją, sugenda, tampa blogesnė – susilygina su žemesniąja, jos virsta visuma.
Tačiau, kai vėliau ateina Šviesa, aukštesniosios pakopos dalis, nukritusi į žemesniąją, gali prabusti – juk tai jos Šviesa, davimo Šviesa!
Žemesnioji pakopa negali pabusti veikiant šiai Šviesai, jos visai neįkvepia pasakojimai apie meilę ir davimą – joje tik noras mėgautis!
Tačiau dėl jų tarpusavio ryšio aukštesnioji pakopa kildama gali nusitempti žemesniąją su savimi – juk jos kartu buvo nukritę. Būtent čia slypi visas taisymosi stebuklas…

Iš 2010-07-05 d. pamokos „Mokymas apie 10 sfirot“

Komentarų nėra

Tu turi būsimojo pasaulio dalelę!

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Praėjusiame megakongrese gavome Binos kibirkščių, prisipildėme davimo, vienybės, bendrumo pojūčiu – dabar manyje viso to nebėra, tačiau liko šis poreikis, tuščias noras!
Ir, žinoma, aš dėl to kenčiu: man būtina nedelsiant atnaujinti savo ryšį su kitais, pritraukti Šviesą, veikti kartu su visais, sukurti tam visą mechanizmą.
Tačiau visa tai mano pirmojo dvasinio noro pojūtis! Aš pirmą kartą įgijau dvasinį indą, kurio iki šiol neturėjau, turėjau tik gyvūninius ir „bendražmogiškus“ norus. O dabar įgijau Binos tuštumą – artimojo pojūtį, kuris visiškai grįstas davimu.
Pajutau, kad išskyrus mane, pasaulyje yra dar kažkas (ir ne šiaip, kaip objektas naudojimui)! Šis jausmas man atėjo iš Binos.
„Noras patirti malonumą“ to nejaučia: liūtas, kuris nori suėsti elnią, nežiūri į jį kaip į asmenybę. Jis tiesiog priešais save mato šimtą kilogramų mėsos, kurie jam reikalingi tam, kad išgyventų.
Tik iš tokių pozicijų jis vertina viską, kas priešais jį juda. Jis asmeniškai nėra niekaip susijęs su aplinka ir aplinkiniais, jis niekam nenori padaryti žalos.
Tačiau Bina, kuri yra mumyse – tai aukštesnės pakopos dalis, Kūrėjo savybė, ir ji mumyse atskleidžia santykį su „žmonėmis“. Suvažiavimo metu įgyju šį santykį su artimu, jo svarbą, ir per jį gaunu malonumą, prisipildymą.
Kontaktui nutrūkus, jaučiuosi blogai. Ne todėl, kad mano noras tiesiog išaugo, o todėl, kad jis tiesiog jau iš kitos srities, iš dvasinio išmatavimo.
Tai būsimo pasaulio dalelė! Todėl ir pripildyti jį galima tik iš ten – per grupę, studijas, bendrus veiksmus.
Čia ir yra vaistai. Tai ir reiškia eiti Šviesos keliu: pačiam išauginti savyje norą ir iš anksto pasirūpinti jo pripildymu – tobulėti. Visai kaip senukas, kuris eina susilenkęs ir iš anksto ieško, tarsi kažką būtų pametęs…

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmasis dvasinis noras jau yra!

Nuo ko prasideda kūrinys?

Komentarų nėra

10-08-27 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 80 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Trečia dalis (Baal Sulamo straipsnis „Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

10-08-27 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pirma dalis (10-07-23 d. pamokos Šamati “ kartojimas)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Zohar

Ištraukos iš mano būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“

Mes egzistuojame realybėje, kuri apima Kūrėją, Kūrėjo ir kūrinių ryšių sistemą ir kūriniją.
Per šia sistemą, Kūrėjas mus valdo, kad atvestų į kūrimo tikslą – „suteikti malonumą kūriniams“, padaryti mus panašiais į Save. Kūrėjas nori su mumis pasidalinti viskuo, ką turi.
Todėl nuo pat pradžių visa, kas egzistuoja tikrovėje, turime matyti kaip sukurtą mylinčio Tėvo.
Bet Jis turi paskatinti mus vystytis savarankiškai, kad taptume nepriklausomi ir dideli. Ir todėl yra priverstas veikti mus iš dviejų pusių – gailestingumo ir griežtumo.
Ir nors visa tai išeina iš Kūrėjo, iš Jo geros ir mylinčios širdies, bet dalijasi į dvi priešingas jėgas, kurias mes suvokiame kaip gėrio ir blogio, gailestingumo ir griežtumo, šviesos ir tamsos apraiškas.
Čia „apačioje“ suvokdami visas mūsų gyvenimo aplinkybes, mes neturime pamiršti, kad gauname jas iš gerojo Tėvo, ir net blogiausi, skaudžiausi jo poveikio metodai kyla iš noro suteikti mums malonumą.
Jeigu šito nepamirštame ir viską susiejame su Juo – „Nėra nieko kito, išskyrus Jį, gerą ir kuriantį gėrį“, tada sujungiame šias dvi linijas atgal į vieną – su tuo pačiu šaltiniu.
O kadangi juos sujungiame mūsų prote ir širdyje, tai šitaip susiliejame su Kūrėju.

Daugiau šia tema  skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Kelias Kūrėjo atskleidimo link

Vadovas po knygą „Zohar”. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Vadovas po knygą „Zohar”. Išbandykite gyvenimo skonį!

Komentarų nėra

Kur sau rasti asilų varovą

Dvasinis darbas

Šią sistemą, kurią dabar visi drauge turime sukurti, vadinu „Stimuliatoriumi“ – pagal žodį „stimulas“ (išvertus iš graikų kalbos – aštri lazdelė, kuria varydavo asilus, priversdami juos judėti pirmyn).
Mūsų atžvilgiu tai veikia taip pat, nes tik tokią kalbą supranta mūsų „asilas“ (chamor) – egoistinis noras (chomer).
Tačiau vietoj to, kad ragintume savo „asilą“ dūriais, kentėjimais, norime savyje pažadinti žmogų, kad jis žvelgtų pirmyn ir pats veržtųsi tenai.
Kitaip tariant, mums reikalingas teigiamas stimulas – „meilės kančios“, kylančios iš noro pasiekti tą būseną, kad būtent jos, o ne kūniškos kančios „iš užnugario“ ragintų mus eiti „pirmyn“.
Turime pažadinti savyje kančias: „Kodėl lig šiol nesusijungiau ir nesusiliejau su Kūrėju, kodėl nebijau?“.
Pirmas grįžimo pas Kūrėją etapas – „grįžimas iš baimės“: kai pats išsiugdau savyje baimės jausmą dvasinio tikslo, Kūrėjo, davimo atžvilgiu, o ne bėgu baimindamasis smūgių, stumiančių mane iš už nugaros. Keičiu motyvą – stimulą (graikų k.).
Jeigu bėgu pirmyn patirdamas smūgius (baimės šiame pasaulyje ir/ar bausmės būsimame pasaulyje) – tai nevadinama grįžimu pas Kūrėją. Taip žmonija vystosi tūkstantmečius – tai ne dvasinis vystymasis, o paprasčiausia natūrali norų evoliucija, nemalonios būsenos pakeitimas nauja, malonesne – kaip tikimės.
Grįžimas pas Kūrėją, apie kurį sakoma: „tšuva – grąžinti hei prie vav“ – reiškia pačiam savyje pagimdyti baimę, kad nėra manyje davimo ir meilės savybės! Ką gi man daryti, jeigu nesijaudinu dėl to, jeigu nebijau?! Kur man gauti šią baimę? Tik iš aplinkos!
Jeigu aplinka priešais mane sukurs tokį paveikslą, kad suprasčiau, jog dabar mano būsena pasibaisėtina, tačiau ateityje manęs laukia kažkas itin nuostabaus – tai imsiu veržtis pirmyn.
Tai vadinama teisingu dvasiniu akstinu, kuriam padedant judame pirmyn – nes šis judėjimas remiasi savo noru, ir visą šį kelią reikia įveikti „prabudus iš apačios“.
Tačiau jeigu nesusikuriu sau aplinkos, kuri įkvėpia man tokį veržimąsi pirmyn, kad aš bėgu bijodamas, jog iki šiol nepasiekiau to tikslo, bėgu, lyg iš paskos mane persekiotų baisios nelaimės – tai niekada nepereisiu prie kitos akimirkos! Aš nepajudėsiu iš vietos.
Todėl mums reikalingas „stimuliatorius“ – teigiamas akstinas!

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Nepražiopsokite progos!

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Komentarų nėra

10-08-26 d. rytinė pamoka (5 dalis)

Pamokos

Penkta dalis (Rabašas, 32 straipsnis, 1988 m.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »