Pateikti Sekmadienis, 5 rugsėjo, 2010 dienos įrašai.


Jis pirmas ir Jis paskutinis, bet per vidurį – Aš

Dvasinis darbas

Klausimas: tai kas vis dėlto kaltas dėl mano kritimų – pats žmogus ar Kūrėjas? Ar krentame dėl įdėtų pastangų, ar tai tingumo rezultatas?
Atsakymas: Apie Kūrėją pasakyta: „Aš – pirmas ir Aš – paskutinis“!
„Aš – pirmas“ reiškia, kad kiekviena pradinė būsena nuo mūsų nepriklauso. Ir paprastai ji iš viso nesusijusi su tuo, kas vyko anksčiau.
Aš neturiu omenyje paprastų žmonių, kuriuose automatiškai paeiliui realizuojasi „genai“ (rešimot, įsakymai iš aukščiau) ir kuriems nekyla klausimų apie gyvenimo prasmę ir kaip realizuoti valios laisvę.
Bet žmogus, kuris jau dėl kilusio klausimo apie gyvenimo prasmę pajuto tuštumą, kad ją užpildytų, gali save realizuoti, įsijungti į grupę (bendrą sistemą), tikrinti savo kilimus ir kritimus – būseną, kuria jis pradeda savo dvasinį kelią.
Viskas vertinama pasirinkimo laisvės, o ne pačios būsenos, atžvilgiu. Pati būsena manęs nejaudina – ji gali būti ir gera, ir bloga! Svarbiausia, kaip aš ja dabar naudojuos! Kitaip tariant, atsižvelgiama tik į „išvestinę“.
Aš nekeičiu ir netaisau pasaulio – aš taisau savo dalyvavimą jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu paliksi mane dienai…

Neapsikrauk balastu kelyje

Stebėti save

Komentarų nėra

„Stimuliatorius“ – tai dvasinis dalykas

Dvasinis darbas

„Stimuliatorius“ – tai dvasinis dalykas. Juk stimuliatorius reiškia, kad mes tarpusavyje kažką formuojame, norėdami sukurti mūsų bendrą dvasinę būseną, kuri egzistuoja ne mumyse, yra tarsi išorinis mūsų tarpusavio ryšio taškas, su kuriuo visada galiu susijungti, būti nuolatos su juo susijęs, visąlaik į jį dėti ką tik galiu ir gauti iš jo dvasinę jėgą, gyvenimą.
Todėl stimuliatorius – tai dvasinė savybė, tarytum Bina. Būtent taip turime į jį žiūrėti. Ir todėl šią virtualią erdvę privalome paversti savo vidine, dvasine erdve.
Turime „sumesti“ į jį visus savo siekius, visas viltis ir lūkesčius. Jūs nežinote, kas yra grupė, nežinote, kur laidavimas? Ten! Viską meskite tenai, į tą „pašto dėžutę“.
Jeigu visas mūsų pastangas, mūsų dvasinius siekius visi drauge dėsime į šią vieningą erdvę ir tik iš jos gausime dvasinį gyvenimą, – būtent šito ir reikia.
Ši erdvė – virtuali iš išorės, o iš vidaus – joje sukoncentruoti visi mūsų norai, siekiai, ketinimai. Ir todėl ši erdvė dvasinė, joje atsiskleidžia Kūrėjas.
Juk patys kuriame Kūrėją, mūsų išorėje Jo nėra. Visa tai nepaprastai rimta. Atėjo laikas imtis rimto praktinio darbo.
Klausimo esmė tokia: ar žmogus laiko šį „stimuliatorių“ svarbiausiu savo gyvenime – kaip ir dvasinį tikslą, ir ar nori gauti įkvėpimą būtent iš jo, o ne iš kur nors kitur.
Tada šis įkvėpimas bus dvasinis, juk žmogui įspūdį daro mūsų susijungimas, o jis įsikūnija ten, šiame stimuliatoriuje.
Galiausiai jame turime matyti objektą, kuriuo bendrai rūpinamės, bei gyvenimo šaltinį visiems.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš virtualios realybės – į dvasinę

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Nepražiopsokite progos!

Komentarų nėra

10-09-05 d. rytinė pamoka (3 dalis)

Pamokos

Trečia dalis (Mokymas apie 10 sfirot, 6 skyrius, 1715 psl.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]

Ketvirta dalis (Rabašas, 34 laiškas)

[media 5] [media 7]
[media 6] [media 8]
Komentarų nėra

10-09-05 d. rytinė pamoka (2 dalis)

Pamokos

Antra dalis (Knyga Zohar, skyrius „Vajechi“, 187 d.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra

10-09-05 d. rytinė pamoka (1 dalis)

Pamokos

Pirma dalis (Rabašas, 31 straipsnis, 1987 m.)

[media 1] [media 3]
[media 2] [media 4]
Komentarų nėra